311 - Don't Tread On Me (2005)

Pakabinsiu, galbūt, visiškai nesuprantamą (dėl pasirinkimo), bet intymų (visvien Jūsų nedaug) ir tikrą saldainiuką. Man - kalėdinį.
Pakabinčiau visą 311 - Don't Tread On Me albumą....
Kodėl?



Viskas prasidėjo prieš gerus dvejus metus... Buvau vieno hard roko muzikos forumo aktyvistėlis. Ir būtent ten mane kažkokie velniai nuvedė į straipsniuką apie naują grupės 311 albumą. Nieko per daug nesitikėdamas, pasiryžau perklausyti. Užteko keleto akordų - užkabliavo. Tuo besarmačiu alternative rock/reggae pasiskraidymu. Albumas persikėlė į mano nešiojamą grotuvą, ir tada...kaip tyčia prasidėjo mielasis gruodis. Dar tada ir snieguotas...
Manau, mano įsikliopinimo tolimesnė ateitis aiški - dainos man amžiams tapo adventinės/kalėdinės. Įstrigo jos visos. Ypač Frolic Room, Speak Easy, Whisky and Wine..ech (dvasiniai mano vienišiavimai tuo metu buvo itin palankūs tam).
Tapo kasmet grojamos šiuo metų laiku.
Kartu tapo ir stebuklingos - išgyveno mano kietojo disko "išsivėmimą".
Kaip matot, dalinuosi dalele savo dūšios, tad būkit geri, saugokit ir mylėkit... ;)

"Don't Tread On Me"

Prefuse 73 - Choking You (2003)

Pabandykite įsivaizduoti.
Jums beskaitant Albertą Kamiu, ant gelsvo virtuvės stalo iššuoliuoja du kyber-lygintuvai. Šalia žydi kaktusas. Lygintuvai ima šokti. O Jūs tuo tarpu išgeriat stiklinę pieno ir išbėgat į kiemą. Ten, ant plytelių grindinio, spardot fosforinį angliuką. Tada atbėga Jūsų simpatija ir jūs žaidžiate "klases".
Norite lengviau įsivaizduoti ir pajausti žaismingą, surrealų būties/buities skonį? Jums padės Prefuse 73. Būtent taip aš ir pajaučiau šią muziką.



Esi elektronikos mėgėjas? Jauti rokenrolą? Džiazą? Esi "repioras"? Tiks.
Mes turime Glitch. Glitch-Hop. Muziką, su roko dainų struktūra, hip-hop'o bytu, soul, jazz ir rock semplais. Su galimais buities, "errorų", "nintendo" skaniai apkramtytais-nukramtytais-spontaniškais maksimaliai minimalistiniais garseliais. Turime intelektualią, inteligentišką ir malonią elektroniką. Ne veltui kažkokie protingi (išties protingi) žmonės sumanė tai pavadinti IDM (inteligent dance music). Neironizuoju.

Už Prefuse 73 slapyvardžio slepiasi žmogėnas Guillermo Scott Herren. Užgimęs ir augęs JAV, dabar yra beveik mūsų kraštietis. Scott'as jau ilgas laikas gyvena ir kuria Barselonoje, mat pajuto daug patrauklesnę kūrybinę terpę čia, Europoje. Kolkas jam tai sekasi puikiai. Jis turi gražią žmoną, mažą sūnelį ir keturis gerus albumus.
Palinkėsiu Jam labų dienų ir "taip ir toliau".
Lai telydi Jus gera muzika.

"Choking You"

Tony Bennett - I Love The Winter Weather / I've Got My Love To Keep Me Warm (1968)

Pakabinsiu dar vieną žaisliuką. Šį kartą blizgų deimančiuką. Iš gražiausių kalėdinių žaisliukų rūšies, kuriuos pasistengsiu iki pat švenčių sukabinėti į "Ausinuką".



Norite prieštaraukite man, norite ne, bet amerikonai savo pop standart, jazz dainomis, geriausiai sukuria kalėdines nuotaikas. Taip, kapitalistai, nuvalkioti, paviršutiniški kiauliukai, galbūt. Bet gražiausi Kalėdų kūriniai - iš ten. Su savo jaukia, linksma atmosfera. Ne, ne banalu. Gražu ir vertinga, vaikai.
Daug kam iškart į galvą šaus Frank Sinatra. Dainavo ne tik jis... Taip, dainos tradicinės, perdainuotos n-kartų skirtingų solistų, tačiau "Ausinuke" būtent ir pasistengsiu sudėti kuo įvairesnių, mažiau girdėtų, bet gerų variantų.

Šiandien skambusis Tony Bennett. Dainininkas turintis itin malonų, džiazovą, tvirtą balsą. Dainininkas, savo puikiomis, harmoningomis, bet lengvomis orkestruotėmis, sukeliantis velniškai šiltas, žiemiškas ir šventiškas emocijas.
Ypač šioje dainoje.
Neturim žiemiško oro, tai bent pasvajokim.

"I Love The Winter Weather / I've Got My Love To Keep Me Warm"

Leroy Carr - Carried Water for the Elephant (1930)

Žinote, jei ne bliuzas, aš išvis čia nerašyčiau. Aš rimtai. Nerašyčiau ne tik aš, bet ir visa šiuolaikinė muzika būtų visai kitokia. Ne ne, nė kiek neperdedu. Tai yra viso ko - visos dabartinis populiariosios, šiuolaikinės muzikos - vienas iš kertinių akmenų.
Dar nesuvokiantiems to, ar nepripažįstantiems, nuoširdžiai patariu išplėsti akutes, pastatyti auseles ir nuoširdžiai atsiverti kaušelius literatūros (na, bent jau kiek yra čia) ir bliuzo muzikos klodams. Žinantiems ir pripažįstantiems - atsilošti kėdėje, "išmesti" pasitenkinimo šypseną ir bent jau mintyse surikti - "I've got the blues!".



Leroy Carr. Šis vyrukas savo dainavimo maniera įtakojo tokius bliuzmenus kaip Ray Charles, Charles Brown, T-Bone Walker. Tačiau tai išties, net ir nemažai žinančiam apie bliuzą, menkai girdėtas vardas. Priežastis - karas, padėjęs daug ką užmiršti, ankstyva muzikanto mirtis ir ne itin didelis kūrybos palikimas. Įrašytos kūrybos.
Kaip jau minėjau, Leroy Carr priklauso vadinamųjų "prieškarinių" bliuzmenų kartai. Dažnai jie įvardijami kaip bliuzo šaknys, delta blues atstovai.. O jei dar kilęs nuo Misisipės žiočių - tuomet tai pats tikriausias bliuzas. Natūralus, įgimtas. Netgi kalbama, jog išmirus šiai kartai - visa kita bliuzo muzika jau nebebus bliuzas.. Galima su tuo sutikti arba ne. Galbūt tai tik senųjų bliuzmenų arogantiškas posakis... Tačiau, senojo bliuzo vertė vis vien išliks aukščiausiam taške.
O aš, aš tik duosiu jums paklausyt vieną mielą, nežinomą, lengvą, neperdainuotą Leroy Carr bliuzą. Bliuzą vaikams.
Atsipalaiduokit ir sušilkit. Nuoširdžiai tikiuos, jog patiks.

"Carried Water for the Elephant "

Blockhead - Breathe and Start (2004)

Ar tenka "urban" fone pabėgioti per lietų? Bėgti kaip nindzei? "Ausinuke" - muzika, skirta įgarsinti nindzišką lakstymą betoniniais šaligatviais. Muzika iš žymiojo leiblo Ninja Tune, tapusio kone stiliaus pavadinimu, apimančiu garsiausius trip-hop, abstract/instrumental hip-hop, downtempo ir chillout muzikos meistrus. Šį kart tai - Blockhead.



Šis ponas gimė, užaugo ir įsitvirtino Niujorke. Ir tai labai gražiai dera prie atliekamos muzikos. Blockhead iš bloko groja intelektualią bloko muzikos ir europinio džiazo samplaiką. O taip. Ir dar kaip neblogai... Jaunystėje, pirmiausiai išbandęs repavimą, Blockhead pasuko prie turntable pulto. Ir gerai, kad pasuko, mat tokių kaip jis - tikrai neprikakota. Istorijų apie Blockhead yra nedaug, jis - šviežias, neišsisėmęs, žinomas ir kietas. Kietas, savo dargana ir miesto ritmu atsiduodančiame byte. Intelektualiam ir melodingam byte. Kaip ir priklauso Ninja Tune žmonėms. Verta klausyti.

"Breathe and Start"

Reuben - Christmas Is Awesome (2007)

Žiebiasi liaudies aikštėse lempelės, mirksi akutės, pinigaujasi prekybos centrai, puošiamos, dūstančios nuo anglies monoksido, eglutės. Atleiskite už perdėm nejausmingą ironiją, tikiuosi Kalėdų dvasia ateis netrukus ir pas mane.
Tataigi. Nebeiškentęs pasąmoningo spaudimo, puošti "Ausinuką" imu ir aš.



Kalėdinį pasiruošimą pradėsiu aštriai. Christmas in Metalcore.
Daina visiškai nauja, atradau ją netikėtai. Grupė man nauja taip pat. Su šia daina, išgirdau juos pirmą kartą. Ir štai. Tai britai Reuben. Šis kalėdinis gabalas absoliučiai neatitinka likusios kūrybos, mat, pasirodo, grupė gan smarkiai pasinešusi į rimto alternative/post-hardcore muzikos pasaulį, ir karalystėje užima padorią vietą šio stiliaus nišoje.
Bet visgi. Šiltai priimkite į glėbį Reuben "prikolą", o aš - pamažėle, po truputį taip pradėsiu kalėdinių dainelių maratoną.
(Žiūrėk ir dainuok kartu)

"Christmas Is Awesome"

The Clash - Rock The Casbah (1982)

"Ausinukas" pristato grupę, kurios autoriteto nebegalėtų sugriauti jokie kritikai, kritikų kritikai ar kritkkritikkritikų sąjungos. Tai grupė savo rokenrolo dvasia šluojanti visus ir visaip. Raunanti stogą dar labiau. Ir super-duper alternatyviai įvairi. Ačiū poniai Britanijai ir Londonui, ir dievams.
Ačiū už The Clash.



Kodėl nutariau parašyti apie Juos? Nes liūdžiu, kai užmirštami ar neįvertinami, ar išvis nežinomi. Tarp draugų, pažįstamų, nepažįstamų... Tai buvo pagrindinis argumentas.
Kam klausyti nevykusių jauniklių, kurie tik bando išradinėti kažką tokio, kas jau atrasta seniausiai... Atrasta taip daugiaspalviškai, novatoriškai, jog pseudo-modern-post-punk-indie jaunikliai išties nebeturi kur dėtis.
Klešai gyvavo lygiai dešimt metukų. 1976 - 1986. Tai ir buvo tikrosios pirmosios britiškosios punk roko bangos atstovai. Klešai buvo ne Sex Pistols. Klešai buvo platu. Tai buvo esminis skirtumas nuo kitų '77 punk grupių.
The Clash taip smagiai draskėsi po stilius (reggae, funk, new wave, rokabilly), jautė tokį rokenrolo "draivą", jog dabar dėl jų darbų man rieda džiaugsmo ašaros. Įspudingi faktai jau nebesvarbu. Jų rasite.
Neprašau, kad pamėgtumėte The Clash. Prašau, kad dievintumėte The Clash.
Atminkit mano žodžius, jaunieji draugai.

"Rock The Casbah"

Tokyo Police Club - Your English Is Good (2007)

Kanada. Su kuo asocijuojasi Kanada? Kuo toliau, tuo labiau, tai - geros indie muzikos šalis. Ir štai, turiu reikalą pristatyti Jums šviežienos iš raudonojo klevo šalies.
Tai - Tokyo Police Club.



Kuo mane patraukė Tokyo Police Club? - Nežinau. Ar jie nusipelnę? - Ne, dar ne. Ar jie super jėga? - Nelabai.. Tai kas tuomet? - Jie mieli ir jie Dabar.
Taip...tai tikros indie roko grupės požymiai. Nesupraskite klaidingai..juk taip ir būna su indie, ar ne? Atrodo, nieko ypatingo, aš nebe taip žaviuos šia muzika..tačiau tas mūsų kartos dvelksmas, pozityvumas, paprastumas, švelni bohema - ima ir greitai, bei lengvai užkabina. Tampi lengvu pūkeliu-mažuoju princu, klajojančiu melodijos ir šiltai non-sensinės, bet paprastos lyrikos vingiais ir jauti jaunystę. Būtent tuo mane ir papirko Tokyo Police Club.
Išgirsk ir Tu.
Išvysk ir Tu.

"Your English Is Good"

Al Jolson - I'm Sitting On Top Of the World (1925)

Ar kada girdėjote Lietuvos miestelį, vardu Seredžius? O gal dar ir žinote kuo jis įžymus? Galbūt, kažkas žino, jog čia yra piliakalnis..bet..turbūt beveik niekas nėra girdėjęs, jog šiame Jurbarko rajone esančiame miestelyje kadais gimė vienas žinomiausių tarpukario meto JAV dainininkų... Ne, nejuokauju.



1886 metais Seredžiaus žydų šeimoje gimė berniukas, vardu Asa Hesselsonas. Tuomet, gūdžios carinės Rusijos priespaudos genami lietuviai bėgo į užsienį. Ši emigracijos banga užjūrėn nubloškė ir Hesselsonų šeimą. Šeima apsigyveno Niujorke, ir gana greitai pritapo tarp ten jau gyvenusių judėjų-litvakų ir lietuvių šeimų. Ir...vos 12 metų būdamas savo mieste jaunasis, charizmatiškasis Asa jau pagarsėjo kaip puikus dainininkas. Netrukus, jo kelias nusidriekė į Brodvėjų, kur tuo metu buvo didžioji aktorių ir dainininkų kalvė (tuo metu buvo įprasta, jog aktorius-dainininkas buvo tarsi neatsiejami dalykai, viena profesija). Ten ir prasidėjo didžioji Asos karjera. Asa įgijo sceninį Elo Džolsono vardą ir su šiuo vardu nužygiavo 40 metų trukusį artisto-komiko-dainininko gyvenimą.. Elas suvaidino gausybėje to meto populiarų filmų, įkūnijo daugybę veikėjų kine ir teatre (ypač populiarus jo - juodaodžio įvaizdis filme "The Jazz Singer"), įrašė gražią kolekciją dainų, nusidriekiančių savo skambesiu per tuomečio pop, jazz, rag-time ir swing stilius.
Mirė jis irgi sentimentalių epitetų verta mirtimi. 1950 metais, belošdamas kortomis San Franciske, užkluptas širdies smūgio Elas savo draugams tarė: "Boys, I'm going.." ("Berniukai, aš išeinu..").
Už visus gražius darbus, Asos, iš Seredžiaus, portretas puikuojasi ant JAV pašto ženklelių, Holivudo šaligatviuose jis turi net tris vardines žymiasias purpurines žvaigždes, kai kurie jį vis dar vadina geriausiu komiku pasaulyje, apie jį prirašyta knygų, Niujorke galime rasti Al Jolson gatvę, o ant jo kapo - besišypsanti, jį patį vaizduojanti statula...

"I'm Sitting On Top Of the World"

Ben Lee - New Wave (Against Me! cover) (2007)

Geriausi dalykai atsitinka, kai tu darai tai kas tau geriausia. Taip ir buvo. Tereikėjo vėl įsijungti ir paklausyti savo mėgiamiausios grupės Against Me! ir...štai tau. Atrandi perliukų. Šį kartą, ne tiesiogiai iš Against Me!, tačiau...iš vieno Australijos indie roko princiuko Ben Lee.
Vaikinas, grojęs savo muziką, leidęs albumus, turėjęs gerbėjų, moterų, netikėkai taip pasinešė ant Against Me!, jog perdainavo visą jų paskutinį albumą...



Po kurio laiko, jau po albumo perdainavimo, Ben Lee susitiko su pačias Againste Me! vyrukais. Susitiko, pakalbėjo legendiniame grupės furgone ir Ben Lee to užteko, jog galėtų suprasti, kad širdyje visada buvo pankas. Bičui nepaprastai patiko, tai ką daro Against Me!, jų "we'll never going home" ir D.I.Y. ideologija.

Pasak pačio Ben Lee, jis suprato, kokie yra tikrieji gyvenimo tikslai ir tikri, reikšmingi dalykai. Tikra muzika. Teisinga mintis. Panašu, jog Ben Lee daugiau nebedainuos apie paikas merginas, gitaros brazdinimą sekmadienio rytą prie omleto ir padebesius.
O tai ką jis padarė iš albumo New Wave yra išties gražu. Puikus melodingas ir akustinis variantas. Paklausykit. ;)

(Albumą (pilną) galima nemokamai parsisiųsti tiesiai iš atlikėjo tinklaraščio)

"New Wave (Against Me! cover)"