B.B. King - Christmas Celebration (2001)

Jau norėtūs labai gerai užuosti eglutę, mandarinus, imbierą, mauktelt šlakelį rudo romo skystimėlio, tačiau kol kas reikia tenkinti kopūstienės skoniu burnoje, švelniu draugų smurtu, įvykdomais pagrindiniais planais, gaidiška plikšala ir likusia diena su didžiojo mokslo literatūra.



B.B. King. Tai pavardė, kuriai ne kartą planavau garbingą vietą savo "Ausinuke", tačiau likimas mano galvoje taip sudėliojo, jog ji čia atsidurs prieš pat žiemos šventes.
Vargu ar daug suskaičiuotume bliuzo gerbėjų, melomanų, kurie nesutiktų su teiginiu, jog B.B. King yra "The King of Blues". Karūna didžiulė, bet jam galėtų būti ir didesnė. O aš toks mažas, jog man kažką cypauti ar žiopčioti apie Bliuzo Karalių yra nepadoru. Tiesiog noriu nuoširdžiai pasidžiaugti muzika, kuri kelia iš kapų.
Kodėl B.B. King'as dabar, prieš Kalėdas? Nes mano praeitų metų Kūčios ir Kalėdos praėjo galvoje niūniuojant jo šokti verčiančius bliuzus. Tai prisiminus, sugalvojau kalėdinių dovanėlių mainus.
Aš Tau dovanoju B.B. King'o kūrinuką, nuo kurio tu linguosi iki pat Trijų Karalių, o tu... O ką Tu man?
(P.S. iki Bliuzo Naktų liko tik 29 savaitės :*)

"The Thrill Is Gone" (Live) @ YouTube
"Three O'Clock Blues" (Live) @ YouTube

"Christmas Celebration"

Beth Rowley - Oh My Life (2008)

Žiūrėti smėlėtomis akimis į šaltą peizažą šalikelėje galima vis skirtingai. Atstumtai, karštai, šventiškai, laukiančiai, šaltai, netikėtai, ramiai. Ir dar daugybė kitų prieveiksmių. Jaustukų, ištiktukų ir jungtukų. O, mano gyvenime, o, mano gyvenime..



Visiškai naujas mano atradimas.
Žavinga mergina gimusi Peru sostinėje Limoje, garbanė gyvenanti tamsiojo trip-hop'o sostinėje Bristolyje, daininkė atliekanti muziką, kuri šildo, veikia emocijas ir "stiprina žmogų". Tai vienas ir tas pats žmogus - Beth Rowley.
Būdama penkiolikos Beth įkurė The Apogee. Tai buvo bendraamžių muzikos mylėtojų grupė, grojusi funk'ą, soul'ą ir acid jazz'ą. Tai buvo ir tebėra iki šiol niekam nežinomas projektas.. Pati Beth, turėjusi natūraliai gražų ir šiltą balsą, mylėjusi bliuzą, džiazo muziką, prasimušė į rimtesnes muzikos plotmes kitu keliu ir kiek vėliau - sudainavo viename populiariame Londono kabake, kur ją pastebėjo atitinkami žmonės. Talentas ir gera muzika nėra prodiuserių įdirbis: tuo pat metu Beth jau lankė muzikos ir vokalo studijas Weston-super-Mare koledže, o dar vėliau ir Braitono Moderniosios Muzikos Institute. Kaip gerą balsą turinčiai studenčiokei, jai teko garbė pakoncertuoti/padirbėti pritariančių vokalų ansambliuose kartu su tokiais pop scenos ereliais Ronan'u Keating'u, Enrike Patys Žinot Kuo....
Tačiau dabar Beth Rowley gali didžiuotis savo pačios kūryba ir prieglobsčiu po tokio jazz'o muzikos leidybinio milžino, kaip Universal Jazz & Classics sparnu. Ir nuostabiai mielu albumu "Little Dreamer". Ar jis vertas pakliūti pas Jus į šventinį grojaraštį - spręskit patys. Pas mane vieta Beth Rowley jau neabejotinai užgarantuota. Nuostabi muzika šiam metų laikui.

"Sweat Hours" @ LastFM
"Oh My Life" @ LastFM
Beth Rowley @ MySpace

"Oh My Life"

Feist - Honey Honey (2007)

Tylios ramios asmenybės. Asmenybės be veidų. Nevieningos asmenybės. Tuščios asmenybės... Lai po mūsų ir užtvindo jomis. Tikslingai, be tuščių tarpų. O kol esi - reikia padaryti viską, dėl ko galėtum jausti neapsakomą nostalgiją ir verkti sentimentalisto ašaromis. Dėl praeities. Dėl būsimos praeities. Atsiminti viską.



Pienas su medumi. Ramus ir drėgnas XXI amžiaus gruodžio vakaras. Žiburiai tamsoje.
Šiandien, man begeriant kompotą, Lietuvos Radijas sugrojo mano gerbiamos atlikėjos Leslie Feist kūrinį. "Honey Honey". Priminsiu apie ją ir čia.
Stebuklingas, bet primirštamas kraštas Kanada. Tai - tylioji Amerika. Be tuščiavidurio Holivudo, apokalipsinio Niujorko, pompastiškos galios. Europietiška, žiemiška Amerika.
Kanada prasprogusi daugybe gerbtinų alternatyvių muzikinių žiedelių. Vienas iš jų - nepriklausomo roko super grupė Broken Social Scene, sukoncentravusi savyje kuopelę įdomių ir originalių muzikantų-asmenybių. Čia save įprasmino ir Leslie Feist, mergina iš Naujosios Škotijos. Tiesa, iki pat 2007ųjų, Feist (nors ir išleidusi kelis solinius albumus) išliko žinoma labiau kaip BSS visumos dalis. Didelės sėkmės sulaukė tais pačiais metais išleistas "The Reminder", nustebinęs savo išskirtinumu ir elegancija net ir didelius pižonus. Tarp jų, ir mažą pižoną, mane. Aksominio balso lengvumas, polifonija, kruopščios moteriškos kompozicijos, erdvės pajautimas, intymumas, laisvas rokas ir švelni akustika.
Dalinuosi jau pripažintu lobiu. Šiltiems kalėdinio laukimo vakarams.

"My Moon My Man" @ YouTube
"1234" (Live) @ YouTube
Feist @ MySpace

"Honey Honey"

Krivių Šėlsmas - Žydi Gėlės (2008)

Naudodamiesi išvestinėmis sprendžiame funkcijų didžiausių ar mažiausių reikšmių radimo uždavinius. Arba plėšomės tuo subines. Tačiau ir išvestinės nevisagalės.



Krivių Šėlsmas.
Du išganingi žodžiai, kurie, nuo pat 2008 metų birželio mėnesio, 57 metų Šakių gyventojai Antaninai Jonaitienei (tikrojo vardo skelbti nepanoro) ėmė kelti panikos ir vėmimo priepuolius.
Du stebuklingi žodžiai, kurie savo gilios dvasios dvelksmu nepalieka abejingų nuo Jurbarko ir Šakių valsčių iki pat senojo Vilniaus gatvių.
Du pergalingi žodžiai, kurie mane, nori nenori, įpareigoja skelbti lietuviško folk-punk'o stomeningumą ir nenuverčiamą šviesybę!
Du žodžiai. Visai kaip Flogging Molly, Dainų Dainelė, Jack Daniels arba Švyturio Švyturys.

Geriau tie du žodžiai patys kalba už save:
"Gūdžiais 2007 metais, kai saulė keliavo savo trečiąjį dienovidinį, dievai pasiuntė vaidilutė Modestą į žemę. Su užduotimi surinkti folklioro kolektyvą. Dėja, surado tik grupelę alkoholikų ir grupė šiaip ar taip modifikavosi į folk-punk. Su esančia sudėtimi grojame daugiau negu pusę metų, per tą laiką koncertai festivaliuose Multicore, Zoofest, grojome Jurbarke, Šakiuose, Vilniuje. Intensyviai tobulėjame ir užkariaujame gerbėjų širdis."

Tikiuos, kad Kriviai dar ilgai nepradės šikt pelenais ir darys pankroką. Tepadeda jiems Jahova.

Krivių Šėlsmas @ MySpace
"Vilniaus gatvės" @ Klubas "Musė"
"Įjunk Šviesą" @ PublicFotki

"Žydi Gėlės"

The Black Seeds - Cool Me Down (2006)

Ir dar tiek daug reikia pasakyti, ir dar tiek daug. Pasakyti vakarais, pasakyti naktimis, pasakyti tada, kai lieka laiko. Pasakyti, jog lietus lyja ne ant vieno žmogaus, pasakyti, jog lietus lyja ant visų, pasakyti, jog mistika gyva, o akimirkos tamsioji pusė nėra svarbi. Dar tiek daug.



Naujojoje Zelandijoje dabar pats tikriausias pavasaris. Pavasaris, kuomet vėl pražysta gėlės, merginos ir saulė. Konstitucijos dienos proga noriu pristatyti vieną žmogiškiausių ir maloniausių kivių krašto grupių - The Black Seeds. Grupės vaikinai negroja ukulelėmis vietinės folk muzikos. Grupės vaikinai groja unikalią muziką, galinčią paglostyti širdis bet kuriame gaublio lopinėlyje esančius žmogelius. Tai - gražus, atpailaiduojantis, bet išjudinantis funk ir reggae muzikos derinys, kurį žodžiais išreikšti sunkoka, nors patys Juodasėkliai sako, kad tai "dinamiška, karšta, dvasinga, seksualu ir gilu". Šie penki skirtingi žodžiai puikiausiai tinka apibūdinti grupės muziką ir pasirodymus. Skanus vakarietiškas kokteilis (su kiviais) Afrikos/nakties/Jamaikos grožio fone. Siūlau lyžtelt ir įsitikint.

"Slingshot" @ YouTube
"So True" @ YouTube
The Black Seeds official

"Cool Me Down"

Zion Train - Zion High (feat. Dubfront) (2005)

Lipniaus arklį bepaikindamas gali netyčiom ir ližę išlydėt į girią. Kad taip neatsitiktų ir kad ne liktum nei šovęs nei dainavęs, turi mažiau vartoti ožio pieno, nepersimislyt apie elekcijas, bet ir nebūt mazginį žindžiusiu. Viena lite. Juk vistiek čemerys žino kaip čia bus.


Per tuos kelis mėnesius visiškai be vargo galima pasiilgti saulės, žaluma kvepiančio oro ir gaiviųjų gėrimų, kurie spalio mėnesio laike nebegaivina. Kad visiškai nesustabarėtų polinkį į Etiopiją turinčių žmonių, tokių kaip aš, sielos, yra įvairiausių vaistukų gydyti šią vasaros abstinenciją. Vienas iš jų - per paskutinius du metus tris kartus Lietuvoje viešėjusi grupė iš UK - Zion Train. Ši kompanija viešėjo pirmąjame Be2Gether ir šiųmetiniame Regeneratoriuje, tad dedu vilčių, jog devintadalis šiuos žodžius skaitančiųjų, yra ragavę šio egzotiško vaisto.
Jau dvidešimt metų gyvuojantis Grammy apdovanotas kolektyvas, su savo branduoliu Neil Perch (nuotraukoje), yra pagarsėjęs kaip geriausiai gyvai bekoncertuojantis dub aktas pasaulyje.
Kuo man asmeniškai ši grupė kalą į klyną? Išgirdus šios muzikos keliamas vibracijas, norisi daryti ranka judesį, geekiškai vadinamąjį, "volume or/and bass up". Grupės kuriama muzika - grynas nuotaikos kėlimo ir šokių aikštelės užtaisas. Gyvos dūdos, geros gerklės, gyvybinga elektronika, egzotinių/afrikietiškų/indiškų garsų pynė ir galingas SoundSystem'as. Tikrų tikriausias evalivin, evafaithfull, evasure įsikūnijimas. Pasigydyk nušaltas vietas.

"Love Revolutionaries" Live @ YouTube
Zion Train @ MySpace
"Live As One" albumo apžvalga @ ore.lt

"Zion High (feat. Dubfront)"

Blue Mitchell - Dorado (1973)

Esminis skirtumas tarp didžiausio aligatoriaus ir mažiausio trimito yra dydis. Kanda abu vienodai. And it never strikes twice. Couse once is enough.


Jei būčiau gyvenęs 70aisiais (o gal net ir dabar), norėčiau būti toks, kaip Geitoras Maklaskis. Tai pats tvirčiausias ir seksualiausias personažas, kokį tik yra įkūnijęs augalotasis, nepakartojamasis Bertas Reinoldsas (ir be ūsų jis atrodė kietesnis). Įstatymų laužytojas, moterų viliotojas ir teisingumo ieškotojas Geitoras nuostabiausiai darė du dalykus - daužė snukius ir naudojo rankinį stabdį savo raumeningoje mašinytėje. Sumautas šerifas ir federalai nesugebėjo jo pričiupti.
Kodėl prakalbau apie tai? Nes klausydamas būtent jazz-funk ar smooth jazz muzikos savo mintyse išvystu 70ųjų holivudines automobilių gaudynes. (Ką tik prisiminiau draugo Karolio "komplimentą": "šiandien atrodai kaip smooth jazz'o gerbėjas"). Taip, tai toji muzika kuriai labiausiai tinka neverčiamas, stebuklingas žodis "groove". Groovy, souly, funky jazz. Tai tokie vardai kaip Grover Washington Jr, Bob James, Soul Searchers ir Herbie Hancock. O Blue Mitchell....jis paprastas ir tuo pačiu nuostabus. Geras funk ritmas, trimitas, saksofonas ir grūvas. Dorado - lengvas, klasikinis fanky džiazo gabalas iš nepaliekančio abejonių albumo "Graffiti Blues". Išgirsk ir pamėk.

Soul Searchers "Blow Your Whistle" @ YouTube
Smooth Jazz @ Wikipedia (EN)
White Lightning Trailer @ YouTube

"Dorado"

Mireille Mathieu - Tous Les Enfants Chantent Avec Moi (1975)

Ausinukas sveikina visus bendražmogiškus žmones su Tarptautine Muzikos Diena ir linki visiems daug meilės, šilumos ir naudingos košės galvose!



Mireille Mathieu - moteris, kurios balsą dievino tavo seneliai. O gal ir tėvai. Mireille Mathieu - moteris, kuri buvo etalonas visiems Palangoje "kaliminusiems" estrados daininykams. Ir beveik visoje Caro Rūriko šalyje nuo čia iki pat Kamčiatkos. Kodėl? Nežinau. Bet iš tų laikų į Jus įaugęs skonis į tai atsakys. Atsigerki pieno, išsimazgok kojines. O tada. Užsimerk, užsikurk žigulį ir riedėk. Su Muzikos Diena, bičiuliai, dar kartą. Lai lydi jus šventosios Florencijos ir Sicilijos, o geros muzikos niekada nepristinga.

"Quand on Revient" @ YouTube
"Le Vent De La Nuit" @ YouTube
Mireille Mathieu official

"Tous Les Enfants Chantent Avec Moi"

TV on the Radio - DLZ (2008)

Gyvenimo medus neduoda žiūrėti į ateitį. Gyvenimo medų reikia konservuoti. Arba perkąsti reliatyvumo teoriją, kad galėtumei stabdyti laiką. Gyvenimo medus suteikia ramybę ir neduoda ramybės.



Rugsėjo 23 dieną pasirodė niujorkiečių TV on the Radio naujasis albumas "Dear Science". Ramiai, tyliai, Lietuvoje neapkalbėtas arba mano tiesiog niekur nepastebėtas...
Prieš pat perklausant naująjį darbą, iš TV on the Radio nesitikėjau kažko ypatingo, nes nebuvau jų gerbėjas..ankstesnioji grupės kūryba yra įdomi, tačiau man, asmeniškai, sunkiai klausėsi. Kodėl? Dažniausiai klausydamasis muzikos arba jaučiu skambesyje harmoniją, kuri maloniai dirgina organizmą, arba ne. Čia jos rasdavau ne per daugiausiai, tad ir paklausiau nedaug. Taip, eksperimentinio roko gerbėjai turbūt duotų man per ausį, jog tokios muzikos negalima taip vertinti, bet...
"Dear Science" mane pagavo nuo pat pirmųjų garsų. Ir maloniai ištempė iki pat pat paskutinių. Taip, žinoma, pasukti galvą ir koncentruotis reikia, tačiau čia pajutau tą sunkiai apibūdinamą harmoniją, kuri man yra būtina. Albumas kompoziciškai sudėliotas praktiškai idealiai, kūriniai skirtingi, tačiau neiškrentantys iš visumos, o viskas kartu sudaro stiprų vientisumo įspūdį. Kampuoti kūriniai papildomi lyriškais, o šyziniai - melodingais. Ironija - nuoširdumu, filosofija - šiltu humoru. Išskirti vieną vienintelį ar keletą "vienintelių" - labai sunku Viskas tam tikrose vietose, subtiliai ir gardžiai.
Susidaręs tokią nuomonę, ne iš karto ryžausi vienareikšmiškai ją skelbti. Pasitikrinau. Nuojauta nesuklydo. Skirtingų leidinių kritikai "Dear Science" vertina kaip geriausią grupės darbą, ir galbūt netgi kaip klasika tapsiantį eksperimentinio/art/indie roko albumą.

"Dancing Choose" Live
"Golden Age"
TV on the Radio @ MySpace

"DLZ"

Raphael Saadiq - Love That Girl (2008)

Gyvenimas dėliojasi taip, kaip jam reikia. Tai įdomiai, tai painiai, tai paprastai, tai rudeniškai... Kartais pasiklystam, kartais džiaugiamės. Svarbu nematyti, kas iš kur tau loja, o eiti taip kaip reikia pačiam. Miau.



Mažai kam girdėtas vardas. Tačiau vardas, kuris neturėtų sukelti abejonių talento, kokybės ir gražios muzikos klausimu.
Savo muzikinę gyvenimo kelionę pradėjęs bažnyčios chore ir mokykloje (grojo bosine gitara) dar 70aisiais, Čarlis Rėjus Viginsas (vardas gimimo liudijime) nuo muzikos nebenusisuko.
Šį mėnesį išleistas albumas "The Way I See It" - turbūt bus ryškiausias ir populiariausias jo darbas, kuris tėra tik ilgos muzikanto karjeros aisbergo viršūnė.
Mažai kas pagalvotų, jog šis žmogus jau keliskart nominuotas Grammy apdovanojimams...tiesa, tik kartą kaip solistas.
Raphael Saadiq yra be galo gerbiamas ir žinomas neo-soul ir ritmenbliuzo muzikos prodiuseris. Jo klientų sąraše būta tokių vardų, kaip Whitney Houston, The Isley Brothers, jaunoji Joss Stone, The Bee Gees ar netgi Snoop Dogg...ir tai tik sąrašo grietinėlė. Galima pagalvoti, jog būtent dainų rašymas ir prodiusavimas yra tikrasis Raphael Saadiq pašaukimas. Tačiau...
Rafaelio solinė kūryba, ilgą laiką buvusi šešėlyje ir neišleista į plačiąsias mases, yra tikras skanumėlis. Tai yra tai, ką galima lyginti su ilgai brandintu geru vynu. Žmogus turintis, ką parodyti. Žmogus, neišdalinęs savęs ir nepardavęs už pigų populiarumą. Žmogus su iškirtiniu, estetišku ir sodriu aukšto tembro balsu, bei puikia boso valdymo technika.
O dabar klausom. Rafaelis Jus nukels į laikus, kai žydėjo Stevie Wonder'is, kai moterys už atlanto mylėjo Al Green'ą ir Marvin Gaye. Kai tariant žodį motown, suspurdėdavo melomano širdis.

"Skyy, Can You Feel Me?" (Live) @ YouTube
"Let's Take a Walk" (Live) @ YouTube
Raphael Saadiq @ MySpace

"Love That Girl"

Midnight Juggernauts - Shadows (2007)

Pasitaisyk kelnių kantuką. Susišiaušęs - susitvarkyk. Apsilenk literatūrą. Išsilygink marškinius. Išsišveisk dantis, nagus ir paausius. Išsimaudyk. Buk mandagus. Daug neklausinėk. Visiem sunku, visiem į darbą. Ne tau vienam čia.



Sunku pasakyti. Sunku pasakyti, kodėl Midnight Juggernauts rimčiau susidomėjau tik visai neseniai. Nenuvertindamas savęs, aš jums neišsiduosiu, jog esu muzikinis atsilikėlis ir provincialas. Negaliu prarasti savo autoritetingų galių. Tigi.
Keisčiausia yra tai, jog atėjo pranašauti laikai, kai muzikiniams iškrypimams visiškai dingsta ribos. Eksperimentai pasiteisina. Esu apie tai mastęs ne kartą. Kokia bus ateities populiarioji muzika, tarkime, po 50 metu? Sferų muzika? Hell knows. Viena iš mano išmąstytu hipotezių yra tokia: visi egzistuojantys muzikiniai stiliai palaipsniui susijungs į vieną, idealų, stiprų, savo garsuose nešantį savo įtakų žinutes iš praeities, muzikinį stilių. Skamba juokingai, bet tikiu, jog tame tiesos šiek tiek yra.
Midnight Juggernauts - be galo vizuali muzikos grupė. Be galo. Tai tokia grupė, kurią galbūt galės per daug nesiraukydami klausytis ir mūsų anūkai. Ne, tai ne futurizmas. Čia dabartis. Vidurnakčio Griovėjai savyje įkūnija tarpgalaktinę diskoteką, pošlus sintezatorius, progresyvųjį roką, šiaurės pašvaistės nušviestą post-punk'ą ir seną, bei patikimą psichodeliką. Visa tai skamba pakankamai kampuotai, kad tu galėtum taškytis greta penkiolikmečių Griškėje, ir pakankamai intelektualiai, bei lyriška, kad tiktų lengvam snūduriavimui pasinėrus į pasąmonės žinutes.
Sėkmės visiems. Vargsim kartu.

"Shadows" @ YouTube
"Into the Galaxy" @ YouTube
Midnight Juggernauts Official

"Shadows"

RJD2 - Since We Last Spoke (2004)

Užmušk vasarą. Taip kad daugiau nekeltų. Mušk ją ir brauk ašarą. "Štai tau, kale, štai..! Už visą tai ką gero davei, sušiktoji..! Še! Gailėkis, jog išeini! (spyris į galvą) Myliu tave, debile. Ilgėsiuos visada.."

Dievai sutvėrė šio vaikino semplus. RJD2. Ramble John Krohn. Jaunystęs praleidęs už pogrindinio hip-hop'o bloko tūsų pulto, RJ kilo aukščiau. Savo pirmojoje leidybinėje kompanijoje Definitive Jux, RJ kūrė muziką kitiems, darė tai, ko nenori, tai kas buvo ne visada miela. Turėdamas ypatingai platų muzikinį akiratį ir siaurą galimybių tai išpildyti ratą, RJ nesustojo. Jis teturėjo gerą skonį, plačia širdį ir...vinylus. To jam užteko, kad galėtų pradėti daryti tai, ką nori pats. To jam užteko, kad taptų įdomesniu ir garsesniu, nei tie, kuriems jis muziką darė.
Kuo RJD2 muzika gali sudominti žmones, kurie nedraugauja su hip-hop'u? Šis žmogus, pasitelkęs savo išradingumą, sukūrė daug įdomios muzikos. Ne, tai ne tik geras bytas ar meistriškas skrečinimas. Tai muzika. Neįtikėtinos, roko kūrinius menančios kompozicijos, intriguojantys priedainiai (man RJ yra "išrišimų" dievas!) ir gyva, besitęsianti muzikinių garsų šarada. Nuo lotyniškų frazuočių, agresyvių gitaromis, elektronika persmelktų garsų iki lengvo džiazinio chillout'o. Duodu Jums išgirsti RJD2 antrojo albumo "Since We Last Spoke" titulinį/intro kūrinį, ties kuriuo apsistoti būtų negražu.
P.S. Dievas nenorėjo išvysti šio įrašo ir visaip kaip man kenkė.


"1976" @ YouTube
RJD2 official

"Since We Last Spoke"

Duran Duran - American Science (1986)

Seni-modernūs laikai atima tave iš garbės ir tai kas svarbiausia trokštančių zanūdų apsupties. Ten nusiperki šunį, kokteilį, pasispjaudai padus. Ten būk glemūrinis romantikas.


Duran Duran. Drįstu teigti, jog tai, bene labiausiai pirktas du kartus pasikartojantis žodis. Galbūt nepelnytai sietinas tik su aštuoniasdešimtaisiais, tačiau...sietinas.
Romantiški, genialūs ir muzikalūs britų vaikinai savo vertės neprarado per ištisus trisdešimt metų. Blemba, galybė laiko. Buvo visko. Buvo ir tamsesnių tarpsnių. Vieną iš jų šį kart ir apvaizdysiu tatai.
1986 metais iš beprotiško populiarumo sulaukusio Birmingemo penketuko teliko trio. Simon Le Bon, Nick Rhodes ir John Taylor. Tai buvo pirmas smūgis fanams. Antras smūgis buvo tais pačiais metais išleistas albumas "Notorious". Gerbėjams ir pop muzikos kritikams tai nepatiko. Darbas tikrai nebuvo nuostabus,..tačiau Duran Duran paliko labai įdomų, sudėtingą ir sodrios muzikos kupiną albumą. Be euro-pop-dance, tačiau su funk roko prieskoniais.
Būtent tuo jis mane ir patraukė. Ilgos, įvairios, tačiau įsimenamos frazės, tradicinis naujųjų romantikų požiūris, netikėtos, kokybiškos instrumentinės ir vokalinės partijos.
Ooooooh...it's such awful manners..Don't keep me waiting come and lie beside me.
Skiriu mylimoms.

"Meet El Presidente" @ YouTube
Duran Duran official

"American Science"

Jacques Dutronc - Le Responsable (1970)

Sorry but the lyrics to Les Playboys Jacques Dutronc are missing. If you are familiar with Les Playboys Jacques Dutronc lyrics please submit it to us. Je t'embrasse sur la joue.



Man patiko, kaip gražiai ir taikliai mod kultūrą paskutiniame Pravda Radijos epizode įvardino dizaineris Giedrius Paulauskas: "„mod’ernus“ pasaulis, egzistencializmas, kramtoma guma, siauri džinsai, Chelsea aulinukai, laisvė, grynieji, populiarumas, naujoji banga, sėkmė, karjera, Carnaby gatvė, muzikos aparatas, subkultūra, savaitgalis, charizma, Vespa arba Lambretta, scena, revoliucija, gyvenimo būdas, forma, kavinė, radijas, mėlyna, balta, raudona…".
Šie žodžiai papuoš šio įrašo herojų - prancūzų pop ir mod kultūros pionierių, aktorių, kompozitorių ir dainininką - Žaką Dutron. Be šio revoliucionieriaus Prancūzija būtų išgyvenusi, buvo jis ne vienintelis ir ne populiariausias..bet jei kas nors būtų jį davę musų Lietuvėlei, greta Vytauto..bet bla bla bla.
Gyvenime daug nuveikė žmogus, daug vaidino ir kūrė, jį mylėjo moterys, o jis mylėjo ir vedė savo Françoise Hardy, kuri už vyrelį gal net ir didesnė pop kultūros ikona buvo. Deja, mane labiau užkabina Žako, o ne Francua muzika. Kodėl? Širdy, šalia prancūzofilijos ir šansonet, jam plakė bigbytas.

"Et Moi Et Moi Et Moi" Live @ YouTube
Françoise Hardy "L'amitie" @ YouTube
Giedriaus Paulausko "Mods" kolekcija

"Le Responsable"

Alpha & Omega - Jah Protection (1995)

I am Alpha and Omega, the beginning and the ending, saith the Lord, kuris yra, ir kuris buvo ir kuris dar ateis, the Almighty.



Į "Ausinuką" grįžta išskirtinai dvasinga ir daugiakultūrė muzika, kuri man vis suteikia savotiškos teigiamos energijos.
Alpha & Omega. Visiškai naujas atradimas man.
Londone apsistojęs ir itin veiklus pogrindinis britų duetas, pradėjo savo muzikavimus dar giliais 90'aisiais. Įkvėpti stebuklingo ir tamsaus Bristolio trip-hop, europietiško reivo ir, žinoma, daugiausiai - jamaikietiškos/UK roots reggae muzikos. Taip, kalba eina apie dub.
Anksčiau, savo klausomoje muzikoje, išskirtinai daugiau dėmesio skyriau tikrajai, septyniasdešimtųjų, jamaikietiškai dub muzikai, truputį ignoruodamas mūsų žemyne užgimusius šios muzikos tesėjus. Tai darydamas klydau, nes europietiškesnis garsas yra dar priimtinesnis mūsų ausims ir sieloms. Garsas lengvas, natūralus, labai gilus, turintis europinio chill ir ambient prieskonio.
Visiškai relaksacinė muzika, vedanti kažkur tarp jamaikietiškų ortodoksinių paslapčių, senovės, visatos, gamtos ir meilės. Pridėkime europietiškąjį urban šurmulį, naktinį miestą ir įvairius žmones. Iš kur tai? Pats Alpha & Omega duetas teigia, jog jų kūrybą tiesiogiai įtakojo ne tik regio grandai, bet ir įvairūs hip-hop'o atlikėjai, Beck'as, Van Morrison'as, Morrissey ir etc. "Mes skambame kaip niekas kitas! Na, galbūt kaip...klasikinis roots reggae ir dub, su trupučiu Chemical Brothers ar Royksopp". Skamba patraukliai. Feel the vibration. Išgirskit.

Alpha & Omega Official
Alpha & Omega @ MySpace

"Jah Protection"

Gabriella Cilmi - Echo Beach (2008)

Liepos vidurio medus - tamsus. Saldumas. Ir jokio saldumo apie merginas. Smaguriai miršta greičiau už rūkorius ir alkoholikus. And they suffer suffer suffer.



Dar vienas gardėsis iš "kaimyninės" Australijos. Baisiai jaunutis, gražutis ir nesaldžiai saldus. Gabriela Čilmi. Šešiolikmetė italų kilmės piemenė kėsinasi ateityje susigrobti daugiau Grammy nei Amy Winehouse, ir nevartoti narkotikų.
Mergina gilioje vaikystėje dievino ne Šiugabeibz Šap Boyz, o Nina Simone, Led Zeppelin, Sweet(!) ir Janis Joplin. Vien tai iš mano pusės sukelia nemažą respektutę.
Kuo Gabriella įdomi? Įgimtas afro-soulful-blues moteriškas vokalas. Senas ir patikrintas standartas. Nesmagiai šiomis dienomis visur valkiojamas, girdimas, kiekvieną dieną birtų geltonojoje spaudoje įgaunantis drug junkie etiketę. Bet velniop tai. Man šis grožio standartas priimtinas. Aplipdykime tai brandžiai išsireiškiančia jaunyste, lengvo džiazo instrumentuote, griebiančia rokelio melodija ir dailia/bloga tamsaus gymio mergyte. Gauname Gabriella Cilmi. Išbandykit, kol nesugedo. Ir tesaugo ją Dievas - lai auga.
Ai, ir ji dar sako, kad "bass players are always the hottest". Na, kažkodėl aš irgi sutinku.
Nors Gabrielos label song (nežinau lietuviško atitikmens..etiketinis?) turėtų būti "Sweet About Me" (tikrai vertas dėmesio), bet
duodu jums išgirsti nestandartišką, įdomią, niu veivišką ir ne Gabrielos stiliaus Gabrielos dainą. Kaip įrodymą, kuo ji išsiskiria iš kitų soul kalyčių,..ir jos duoklę David Bowie ir Blondie.

"Sweet About Me" @ YouTube
"Sweet About Me" Live @ YouTube
Gabriella Cilmi @ MySpace

"Echo Beach"

The Road Band - Bliuzo Karalius (2007)

Aušinukas. Ataušęs "Ausinukas" nesuvaldomai šliaužia vasaros tempu ir į interneto erdvę steni įrašus sulig musė plauna ranka ranką.



Prabėgus kuriam laikui po lietuviško Vūdstoko, galima ir šį tą blaiviau pakalbėti apie bliuzą ir galbūt didelėmis pastangomis išspausti net ir kritikos spirelę. Tačiau aš nepajėgsiu.
The Road Band. Lietuviški bliuzo perliukai. Tai viena tų nedaugelio grupių, kurių Bliuzo Naktyse negaliu praleisti.
Šį kart man tai atsipirko. Koncerto metu pagavau pernai išleistą ir mano jau apsvajotą albumą "Bliuzo Karalius". Net pats jo sau pavydėjau, tad paslėpiau jį giliai palapinėje, kuprinėje, iki kol grįžau namo.
Kaip matote, šiuo atveju aš tiesiog nesugebėčiau būti objektyvus, tad tepalieku jums paklausyti titulinę ir bene puikiausią albumo dainą.

Oficiali The Road Band svetainė
The Road Band @ frype.lt

"Bliuzo Karalius"

Venetian Snares - Kétsarkú Mozgalom (2005)

Neįprastas įrašas "Ausinuke". Šį kart, pagal kolegos Eugenijaus (youlikeit.lt) sugalvotą akciją "Kaimyno blogas", pakliuvau į tinklaraščių sferoje vykstančius įrašų mainus.
Blogas YouLikeIt.lt tikrai žino ką tu mėgtum. Nesvarbu, ar tai robotukas, kuris šypsosi tau, ar muzika, kuri priverčia šypsotis. Vis viena, rasi tai, dėl ko tikrai ištartum "Yeah, I like it!".
Čia - dalykėlis kuris galbūt patiks nevisiems. Gurmaniškas dalykėlis. Tačiau tikrai vertas dėmesio.



Youlikeit.lt, 2008 04 17:
Klasikinės muzikos iškrypimas? Venetian Snares - Rossz Csillag Alatt Szuletett
[ros: tʃil:ɑg ɑlɑt: sylɛtɛt:] - Sunku ištarti?
Albumo turinį irgi vargu ar įmanoma tiksliai apibūdinti žodžiais.
Paprastai draugams jį įvardinu kaip Avangardą, nors kritikai šią muzikos kryptį pavadino breakcore ir gabber vardais.
Venetian Snares pseudonimu pasivadinęs, iš Kanados kilęs prodiuseris yra vienas nestandartiškiausių man žinomų elektroninės muzikos atstovų.
Bandelės?
Eksperimentuoti linkęs muzikantas albumus kepa kaip bandeles ir tai smarkiai atsiliepia jų kokybei.
Perklausęs bene visus internete pasiekiamus atlikėjo įrašus savo fonotekoje palikau tik porą albumų bei keletą įdomesnių kūrinių.
Kas viduje?
“Rossz Csillag Alatt Szuletett” albumo išskirtinė savybė - šalia agresyvios, beprotiškos, mušamaisiais pagrįstos muzikos girdėsime styginiais ir pučiamaisiais instrumentais atliekamas klasikines kompozicijas.
Deja kompozitorius nėra žinomas.
Mūza iš Vengrijos?
Kaip teigiama, šio albumo įrašus įkvėpė kelionė į Vengriją.
Taigi, mums, Lietuvoje, belieka laukti tolimos šalies bepročio, kuris įkvėptas Marijos žemės sukurtų dar įspūdingesnį meninį projektą. Beja, pernai Venetian Snares lankėsi kaimyninėje Latvijoje.

Parsisiųsti "Rossz Csillag Alatt Szuletett" (75Mb)
"Szamár Madár" @ YouTube
Venetian Snares @ Wikipedia (EN)

"Kétsarkú Mozgalom"

The English Beat - Mirror in the Bathroom (1980)

Tarp laužų tarp laužų, tarp beržų tarp beržų bėk bėk nesustok. Paparčio avily neieškok, jis toli, nebegrįš. Švęsk, darbingas vaike, trumpiausias naktis. Ales-gingt-an-dy-ende.



Čia - nuostabieji britų ska'nksteriai The Beat. Ir truputis praeities.
Kas yra pasidomėję regio ir ska istorija, turbūt, yra be galo stebėjęsi, kas per velnias ten buvo, jog ši jamaikietiška muzika taip glaudžiai yra susijusi su skinhead'ų kultūra.
Skustagalvių šiuolaikinė "paskirtis" visiškai kertasi su juodaodžių muzika, tai tiesa. Tačiau,..buvo kitaip.
Pirmieji skinai - britų skinai, kaip subkultūra išsivystę iš "stiliagų", buvo apolitiški ir be galo mylėjo jamaikietišką muziką: 60'aisiai vykęs jamaikiečių darbininkų migravimas į Didžiąją Britaniją sukėlė gana gražius kultūrinius mainus tarp žemesniųjų klasių jamaikiečių ir anglų jaunuolių.
Ir tik kiek vėliau įvykęs pakistaniečių migravimo bumas į britų salas viską sumaišė: darbo vietų emė stigti patiems anglams. Tai sukėlė didžiulį nepasitenkinimą. Nuo tada dalis skinhead'ų įgavo neo-nacizmo atspalvį ir tai lėmė draugystės su Jamaikos muzika pabaigą. Bet ne pabaigą visai britiškai ska ir regio muzikai.
Britų regio ir ska muzikos tradicijos yra beveik tokios pat senos, gilios ir gyvos kaip ir pačioje buvusioje D. Britanijos kolonijoje Jamaikoje. Būtent čia, pas britus, 80'aisiais ir užgimė antroji ska muzikos banga, persipynusi su punk, new wave ir pop muzika.
The Beat - vieni iš to laikmečio perliukų. Užmiršti, bet vertingi ir labai įdomūs.
Jamk juodą skrybėlaitę ir juodus akinukus. Šok pašok šok šok su jais. Kilst vieną kerzavą, kilst kitą. Ir oplia per joninių laužą.

Mirror in the Bathroom @ YouTube
Can't Get Used to Losing You @ YouTube
The Beat Official
The Phenomonen of the Skinhead Movement and Reggae Music @ ReggaeReggaeReggae.com

"Mirror in the Bathroom"

Cut Copy - Strangers In The Wind (2008)

"Nekedenk plaukų ištisai! Riebaluojasi!", - piktai tarsteli senelė. Išpaikęs vargšas protingas anūkas mintyse mykdamas atsako: "Kedensiu, kedensiu..! (liežuvis)".
Užsikedenkit negyvai, atsisagstykit viską ką turit ir eikit kortuot su ispaniškom kortom po futbolo, samadabičes.



Some good new shit. Savo šviežiena club vaikų, sekančių naujausius miksus, tikriausiai nenustebinsiu, tačiau.
Čia - vertas dėmesio iš visų reikalas, kurį išgirsti turėtų kiekvienas save gerbiantis padorus tikros ir kokybiškos muzikos gerbėjas.
Cut Copy. (Na, ištiesų tai man copy yra neatrišamas paste priešdėlis, tad pavadinimas yra bene vienintelis mane erzinantis šios grupės dalykas).
Šiuolaikinės populiariosios muzikos genijus bus tasai, kuris gebės niveliuoti žanrus, nuotaikas, laiką ir žmones. (Kad ir koks tu antiglobalistas bebūtum, pripažink - tiesa, kol kas, yra būtent tokia).
Ši australų trijulė mane būtent tuo nustebino ir sužavėjo. Sugebėjimu varyti smegenis virpinančius dalykus vienu metu. 80'ųjų new wave/romantics ir post punk, 90'ūjų prancūziškas house'as, 60'ųjų hipiška psichodelika ir folk'as, 2000'ųjų indie ir disco punk'as. Melancholija, džiaugsmas, pliažas, neonai, gitara, būčinukai.
Visas jų naujasis albumas "In Ghost Colours" (kritikų pripažintas vasaros šmaukšt terkšt bum bum hitas) slidinėja po klausos aparatą lengvai, vientisai ir harmoningai, tuo pačiu duodamas impulsus į periferinę nervų sistemą. Kilnoti - ir kojyčių ir rankyčių.
Kažkas gero, lengvo, saikingai naivaus ir kabliuojančio.

Koncertų akimirkos @ JesusWillSaveRockStarsToo.com
Cut Copy @ MySpace

"Strangers In The Wind"

At the Drive-In - Enfilade (2000)

"Ausinukas" vaišina(si). Už gyvuosius ir už mirusius. Mirę judesiai, metaforos ir pavyzdinga polidipsija į realią idėją ar emociją. Viskas užrašyta, išlikę. Liudija, nemeluoja, siekia tavęs.



Tai, be ko nebūtų dabartinio post-hardcore'o, nebūtų kultinių Mars Volta. O gal ir pasaulis būtų ramesnis.
Be "dalele tono nuo melodijos belaviruojančio šaižaus filosofinio analizavimo", be sudėtingų ir ne visiems įkandamų smegenų papurtymų, be išjudinančio progresyvaus aštrumo. Bet deja, tai buvo.
Mano maži asmeniniai herojai ir truputį idėjiniai idealai - Omar Rodríguez-López ir Cedric Bixler-Zavala. Už parašytas velniškas El Paso poemas, muzikinius riešutėlius ir sugebėjimą įtikti komplikuotai nuotaikai.
Nekelia didelių abejonių, žavi be didelių argumentų. At the Drive-In.
Įvertinti, aukštinti. Buvę, mirę. Prikeliami. Klausomi nesinchroniškai reguliariai, užpildantys ir mylimi labiau.
Supraskite būtinybę paklausyti Enfilade - skambina Iggy Pop'as.

"One Armed Scissor" @ YouTube
"Quarantined" Live @ YouTube
At the Drive-In @ Wikipedia (EN)

"Enfilade"

Tad Robinson - Too Late To Turn Back Now (2004)

Su krentančiais nudžūvusiais vyšnių žiedlapiais pradedamas tiesusis pasiruošimo pusmaratonis "Bliuzo naktims". Intereso vedamas bandžiau apžiūrėti vieną iš šiųmetinių headliner'ių.



Visų pirma, tos liaupsės oficialioje Bliuznakčių svetainėje apie Tad Robinson pasirodė perdėm išpūstos ir abejones keliančios. Nusprendžiau pats įsitikinti iš kokio gi molio drėbtas Tadukas.
Na ir ką. Ir įsitikinau. Džiugu bus matyt ir girdėt jį. Ir panašu, jog tai ir bus būtent pats kokybiškiausias ir profesionaliausias pasirodymas šiemet Bliuzuose.
Kažkas pasakys, kad va, baltasis, nieko gero iš to...bet, dievaži, klausydamas muziką tikrai negalėčiau to pasakyti. Netgi dėdėje Internete kol kas teko skaityti tik teigiamų atsiliepimų ir matyt visumą susiliejančią į du žodelius "highly recommended". Žvaigždutės.
Tad Robinson ganėtinai įdomus savo labai puikia bliuzo ir soulo kombinacija. Ir modernumu. Tai ne senukų kopija. Bliuzas kvepia šviežumu.
Receptas? Kažkas panašaus į.... Jauni Marvin Gaye su Buddy Guy čia ir dabar.
Gražu gražu. Recommended. Highly.
Čia, vienas iš saldesnių jo repertuaro gabalų. Kartu su legendiniu Otis Clay fone.

"Did You Ever Wonder?" @ YouTube
Tad Robinson Band @ MySpace
Bliuzo Naktų oficiali svetainė

"Too Late To Turn Back Now"

Glenn Hughes - You Kill Me (1999)

Tik 'plačiai' atmerktos akys gali nepastebėti dalykėlių esančių visai šalia. Šį kart, dar vienas smagus ir karštas atradimas iš tėvų CD lobyno, besiklausant drauge. The Voice of Rock - Glenn Hughes.



Titulas - pelnytas. Patirtis - milžiniška. Bosinės gitaros ir balso technika - laisva, įvairiapusiška, išskirtinė ir virtuoziška. Vardai - Trapeze, Deep Purple, Black Sabbath. Jaunatviškumas, produktyvumas ir energija - pavydėtina. Tokie jau tie britiškojo hard roko grandai.
Tačiau Glennas Hjūzas tikrai nevertas likti šešėlyje už tokių vardų kaip Ian Gillan, Tony Iommi ar Ronnie James Dio.
Kodėl? Glennas ypatingas ir savitas. Ir jis Yra dabar. Būtent jo savitumas labai glosto mano muzikinį skonį. Tai didelė funk ir soul įtaka muzikoje. Atlikimas - nuo sunkiojo metalo iki lengvo melodiško roko ar funk roko. Pastarasis - Glenno kūryboje nuo pat jaunų dienų.
Sėkmingi soliniai, eksperimentiniai projektai, koncertiniai turai, bendri darbai su jaunais muzikantais, tarp kurių randame John Frusciante, Chad Smith, Jerry Cantrell, Mark Kilian, Dave Navarro ir dar gyvą peklą kitų.
Tai yra tikrasis profesionalumas. Ir puiki, aistringa, bei aštri muzika.

"Love Communion" (2008) @ YouTube
"Soulmover" (2005) @ YouTube
Glenn Hughes @ MySpace

"You Kill Me"

The Undertones - Here Comes The Summer (1979)

Kaip turėtų būti jėga būti aštuntoku, valgyti plombyrą ir svajoti apie nuotykius, mergaites. Ir be proto laukti vasaros, nekantriai išspaudžiant spuogą ir skaičiuojant belendančius plaukus ant laibų kojų.



It's just simply amazing to fell in love with guys like these. Ir turbūt genialesnių paaugliškų himnų vasarai neįmanoma sukurti, nes pop punk'as yra tam tiesiog sutvertas.
The Undertones. Pastatykime šalia dar The Ramones, Buzzcocks ir Sex Pistols, ir turime nenugalimąją '77 punk armadą, iki dantų ginkluotą trijų akordų derinukais, tiesiais, it spyris į kiaušus, žodžiais ir margais ženkliukais.
Jei kam nors jie pasirodys visiškai vienodi - pareis tiesus spyris į nevermind kiaušus. Spirtų, jei galėtų, ir John Peel. Nedrįsk taip sakyt, nes taip tiesiog nėra.
O Andertaunsus visad pažinsi iš retkarčiais mergaites suvimdančio, bet nuostabaus drebato/vibrato balso ir tiesių, it spyris į kiaušus, vargoniukų.
Užsitempk glaudes, šok į pliažankes ir užsidėk rožinius akinius. Nors retkarčiais. Nes vasara ateina. Tiesiai, it spyris į kiaušus.

"Teenage Kicks" @ YouTube
"It's Gonna Happen" @ YouTube
The Undertones Official

"Here Comes The Summer"

Bill Withers - Ain't No Sunshine (1971)

Beieškant "rezultato" galima pamesti viską, klupti žemyn ir maišytis su purvu. Teprikelia paprastumas ir tikrumas. Iš vidaus, nesididžiuodamas ir stipriai. Laikui nepavaldus, prie širdies.



Bilas Vitersas. Kažkodėl norisi sakyti Bilis, bet...
Bilas gyveno (ir tebegyvena) kantriai, nieko perdaug nesitikint.
Augo mažame miestelyje. O būdamas mano metų, jau buvo spėjęs vienerius metus atitarnauti kariniame jūrų laivyne. Dainavo ir rašė jis tyliai, sau. Atitarnavęs savo jaunystę, įsidarbino Boeing'ų tūlikų surinkėju. Ramiai, kantriai darbavosi, o tuo pačiu metu, kažkur, padainavęs kavinėse, sulaikė pasiūlymų. Rimtų pasiūlymų. Bilas nebuvo naivus, tačiau sutiko. Pasikliaudamas vien tik savimi ir savo galva, stengėsi elgtis atsargiai, nemetė darbo net ir sulaukęs didelio populiarumo.
Muzikos industrija jam atrodė nepatikima ir fiktyvi...nors būtent ji jį ir padarė amžinu. Amžinose dainose, amžinas (gražiai skamba tas žodis, argi ne..?), šimtais lūpų dainuojamas.
...Nepulkit visa galva. Kad nebūtų kirviu į dugną.

"Use Me" @ YouTube
"Ain't No Sunshine" @ YouTube
"Ain't No Sunshine", Maroon 5 cover @ YouTube

"Ain't No Sunshine"

Ir Visa Tai Kas Yra Gražu Yra Gražu - Šunparkis (1991)

Gyvenime - vien menki juokai. O tuo džiaugtis visai ir nereikia. Iki apsišikimo besiversdamas per galvą vistiek nesugadinsi dolarocentrinės santvarkėlės. Nedaryk kičo. Griebk ir bėk. Jausk. Siūlau brangenybes!



I.V.T.K.Y.G.Y.G. - tamsaus alaus rekordų knygoje, kaip ilgiausias lietuviškas grupės pavadinimas. O aš visai būčiau mėgęs ir jų atsarginį variantą - "Užmušk savo artimą, nes ateis tavo tolimas ir užmuš tave".
Ir Visa Tai Kas Yra Gražu Yra Gražu - Lietuvos avangardo scenos mohikanai ir vyriausi vėliavnešiai. Ir patys pirmieji. Anno 1988.
Jeigu mažylius Vampire Weekend pavadinau idiotais, šiuos derėtų išvadinti ... genijais. (Aš mėgstu blogus pavyzdžius).
2005 metais grupė neteko savo sielos, surrealistinio bomžo ir nuostabaus menininko - vokalisto Baro. O tai senių nesustabdė. Netekę savo šeimos nario jie varo toliau.
Spėkit, kas per velniai pradėjo "Kunigunda Lunaria"..?
Šįkart - priimami pasiūlymai iš visos Lietuvos koncertams. Daromas "TURAS XXI".
Daug aušinti burną apie šias lietuviškas vertybes ir grožybes neleidžia mano apverktina kompetencija.
Kas mylit, tas mylėkit, kol dar turim. Antraip - įvertinkit ir pajauskit. "Kaifas kaifas kaifas".

I.V.T.K.Y.G.Y.G. oficialus puslapis
Baro interviu @ Dangus.net
Baro interviu @ Culture.lt
I.V.T.K.Y.G.Y.G. @ Ore.lt Grotuvas

"Šunparkis"

Vampire Weekend - Campus (2008)

Palaimingai sugrįžtu į normalų socialinį ratą. Susigrąžinęs muziką. Raginamas, ir vos ne vos gyvas išlipęs iš alkoholizmo, paleistuvystės, narkomanijos, bei ligų liūno. Pražysiu (ir vėl) pavėlavęs kaip koks baltas žirnis rugiuos. Check this out.



Tekštelsiu Jums po nosim pavasarinių skanėstų. Iš New York'o..! Ir vėl ir vėl.
Miestas, kuris per apokalipsę sugrius pats pirmas, yra neišsemiamai produktyvus. Jis mums pagimdė Vampire Weekend.
Bernužėliai - aptikti netikėtai ir nustebinę. Atslūgus indie trend'o pagrindinėms bangoms (bent jau aš manau, kad daugiau nebus), jie lipa į Atlanto vandenyno krantus, kaip išskirtiniai ir kantrūs moliuskai ir maskatuoja galūnėmis - ei, mes kitoki. Čia tai tiesa. Kokie idiotai galėtų maišyti afrikietiškas rumbas su Vivaldžiu? Šitie sugebėjo. Primalė dar ten visokio post pankiškumo, jaunatviško maksimalizmo ir geros nuotaikos. Kritikuoju..? Not.
Gavosi labai gerai. Kaip grupei, kuri prieš tai varė repą, labai gerai. O dar ir kiti, beveik tokie pat kieti kaip ir aš, dėdės, iš Britanijos ar kur kitur, Jums tai patvirtins.
Patikėkite, girdite tai tikrai ne iš pačio didžiausio indie mėgėjo.
Gaivi muzika - gaiviai Gegužės pabaigai! ...arba į tarpus tarp egzaminų.

"A-Punk" @ YouTube
"Mansard Roof" @ YouTube
Kanda Bongo Man @ LastFM

"Campus"

Atheist - Unquestionable Presence (1991)

Grupė, kurios atsikūrimas 2006 metais nuvilnijo tarp visų death metalo gerbėjų, paliko žymę ir manyje. Būtent tais metais aš pirmą kart rimtai susidomėjau ir išgirdau Atheist. Tariu šį vardą ramiai, pasitikėdamas savimi ir jais, nes dėmesio Atheist yra tikrai verti. Ir tikrai ne tik tarp metalistų.



Atheist istorija prasidėjo dar 1984 metais - metalo klestėjimo ir skilimo į skirtingas stovyklas metu. Tuo metu JAV kaip tik užgimė progresyvioji death metal atmaina - technical death metal. Kuo tai skyrėsi nuo elementaraus brutaliojo death'o? Taip, technical'as išliko brutalus. Tačiau visa kita - papuolė į eksperimentavimo peklą. Pasikeitė tradicinio death'o dainos sandara, tempas tapo nebe stabilus ir nenuspėjamas, o gitara ir bosas šuoliavo muzikiniais stiliais nuo jazz iki bossanovos prigirdyto hard roko it kokių "pusmocarčių" valdomi. Piktasis alaus ir headbang'o dėdė death metal tapo progresyviu ir intelektualesniu. Būtent Atheist (kartu su Cynic, Death, Suffocation...) ir tapo vieni garsiausių ir gerbiamiausių tech death sferoje. Už lotyniškus ritmus, džiazovas harmonijas...ir, aišku, riebius metalinius rifus.
"Ausinukas" turi garbės Tau pagroti fundamentaliųjų Atheist bene geriausio albumo bene geriausią gabalą. Suklusk. Gerbk.

"Mother Man" (Live Wacken 2006) @ YouTube
"An Incarnations" (Live 1992) @ YouTube
Official Atheist
Technical death metal @ Wikipedia (EN)

"Unquestionable Presence"

Arina ir Veto Bank - I Love You (2002)

Banalios, bet vis dėl to gerbiamos ir galingos Šv. Valentino dienos proga "Ausinuke" - tikra daina apie meilę. Atsiras manančių, jog eina velniop tokie sakinukai, nes meilė - šūdas. Lai jie ir išjungia. Tačiau, viliuosi, dauguma vis dėl to tiki, jog ne tik barščių puodas ir balažin koks oras valdo mūsų svietą.
Na, o čia vardas, kurio pristatinėti beveik nereikia - Lietuvos bliuzo karalienė Arina ir grupė Veto Bank.



Kad šita kompanija dar tikrai gyva, šią vasarą galėjo įsitikinti visi norintys. Čia (ten) mes matėme švytinčią (ir įsimylėjusią) Ariną ir brandžiai šviežius jos vyrus. Vis dar verdančius puikią "bliuzasriubę". Vis sušmėžuojančius tai Palangoj, tai dar kažkur...aišku, nebe taip kaip kadais. Užtat visada Varniuose.
Mano pirmoji pažintis su Arina? Žinote...kiek save atsimenu, ir kiek neatsimenu...bet žinau aš ją tikrai nuo mažų dienų. Patiko tada, ar ne, čia jau kitas klausimas. Vertinimas, kaip ir suvokimas, atėjo su laiku... Menu, vartant 1992 metų "Nemuną", klausant mamos postringavimų, įrašų. Bet jau irgi senai.
O dabar...tik belieka melsti, kad Dievas duotų "Bliuznaktes" ir mes vėl galėtume rimtai pašokt (nebūtinai lietuje) kartu su Arina (kuriai dabar reikėtų palinkėti sėkmės jau kasmetiniais patapusiuose "duetuose").
Mylėkit vieni kitus ir tėvynę, vaikai. Ir nėr čia ko vaidint.

Arina ir Veto Bank (Live '96) @ YouTube
"Iššūkis Žvaigždėms" @ LRT.lt

"I Love You"

Alina Orlova - Vaiduokliai (2008)

Kiek atslūgus ir nurimus laukinio šuns dingo sukeltam ažiotažui, šiltą ir pagarbų plotelį "Ausinuke" skirsiu Alinai Orlovai.
Taip taip. Rašė apie ją ant kiekvieno kampo.
Ne ne. Negaliu atsisakyti parašyti ir pats...nes kol kas..apie kažką kitą rašyti tiesiog nesinori.
Neišeina iš galvos "Laukinis Šuo Dingo".



Kad tai neeilinis muzikinis reiškinys Lietuvoje, manau, pritars daugelis, kas bent girdėję Aliną. Tiesa, ne visi pritars teigiamai. Iškart po albumo pasirodymo, teko išgirsti, pamatyti tikrai prieštaringų vertinimų. Tik...tie, kurie sekė Aliną, ir jos muziką dar prieš porą metų, sekė jos kūrinėlius, jais žavėjosi - neišsižadėjo šio mažo stebuklo ir dabar. Abejingiausi šiuo klausimu - naujieji klausytojai. Deja, gerbiamieji skeptikai ir kritikai, turiu jus nuvilti. Esu aš iš tų pirmųjų, ir mano vertinimas bus tikrai teigiamas.
Alinos darbas man suteikė nemažai šiltų ir gerų emocijų, bei minčių. Visų pirma - pagaliau džiaugiuosi kokybišku įrašu! Visų antra - esu sužavėtas praplatėjusiu skambesiu, išgirstais keleto naujų instrumentų garsais (akordeono, smuiko, bosinės gitaros, perkusijų, šen ten šlakelio šiltos "elektros"), ir naujų, negirdėtų kūrinių, kurių albume yra dauguma. Visų trečia - Alina išliko Alina. Tai ir yra svarbiausia.
Labai tikiuosi, kad užgriuvusi saldi šlovė ir meilė nesusuks nuostabios raudonplaukės galvos, o mes ir toliau tikėsim, jog vasaris nebus amžinai, ir kaip "visa tai" nesvarbu...
"Vaiduokliai" - labiausiai įstrigusi albumo nauja kompozicija. Jau niūniuota ir išmokta groti.
Paklausyk ir įsigyk.

Alina Orlova @ MySpace
"Apie tai, kaip Alinos Orlovos "laukinis šuo dingo" šv. Kotrynos bažnyčioje" @ G-taškas.lt
"Laukinis Šuo Dingo" - pirmasis Alinos Orlovos kūdikis @ music.lt

"Vaiduokliai"

L7 - Crackpot Baby (1999)

O dabar klaupiuosi prieš Jus, merginos, kietos merginos. "Ausinuke" - kąsnelis riot grrrl ir aštrių gitarų. "Ausinuke" - kiečiausia merginų grunge grupė - L7!



Visada gerbiau feminizmą ir riot grrrls judėjimą. Visada mėgau Patti Smith, Siouxsie, Yoko ir tas pačias lietuvaites - Zimbabvės merginas. Visiškai neironizuoju ir nepataikauju.. Tiesiog tikrai gerbiu ir mėgstu.
L7 panos - nelabai senas mano atradimas, užkabinęs nuo pat pirmų drūtų akordų. Nežinau, ar tai pankiškas skambesys, ar abejonių nepaliekantis Donitos vokalas, ar stiprus ir žavingas anarchijos pliūpsnis mane sužavėjo. Greičiausiai, stiprybė visumoje.
Merginos per savo 15 metų (1985 - 2000) padarė daug ir kietai. L7 grojo kartu su Black Flag, Green Day, legendiniu Nick Cave, padarė 8 albumus, malonindavo smagiais skandalais (kelnaičių nusimovimai prieš kameras, vienos nakties nuotykiai su fanais ir t.t.) ir gerai spardė užpakalius seniems puritoniškiems krienams...o pats pavadinimas "L7" turi panašią reikšmę kaip ir šiomis dienomis tarp dvylikamečių mergaičių populiarus skaičius "69"... Žodžiu, nėra čia ką daug taukšti. Geriau įsitikinkit patys, ko merginos vertos. Ir tu, ir tu, vyre.

"Pretend We're Dead" @ YouTube
"Wargasm" @ YouTube
Riot Grrrl @ Wikipedia (EN)
Gap.lt

"Crackpot Baby"

R.L. Burnside - Rollin' & Tumblin' (2001)

Nežinau ar mūsų senoliai tokie pat ištvirkę, koks buvo šis.
"Ausinuke" - vienas įdomesnių mano radinių. R.L. Burnside'as. Diedukas gimimo nuo Misisipės. Grojimo irgi. Rimtas reikalas.



Šalia Misisipės yra Hauly Springsas - ne didesnis miestelis negu Šakiai. Gal net kaip Kudirkos Naumiestis. Čia ir gyveno su šeima Robertas Ly Barnsaidas. Robertas ūkininkavo ir gana sėkmingai vertėsi žvejyba (pasitaikė ir nusikalstamos veiklos), o savaitgaliais neatsisakydavo pabrazdinti savo gitaros kokiam plote. Gitara groti išmoko iš Fredo Makdavelio (anas buvo deltos bliuzmenas, gyveno gretimam kaime, tad nuvažiuoti būdavo nesunku). Sako, mokėsi ir iš Muddy Waters. Jis buvo jam beveik giminaitis, beveik pusbrolis.
Grojo grojo, gėrė gėrė žmogus, o rimtesnio susidomėjimo sulaukė jau būdamas brandaus amžiaus, nuo 1990 metų. Tada ėmė tampyti jį jaunimas į koncertus, įrašinėjo, remiksavo..Robertas buvo ant bangos. Vieną dieną begastroliuojant, Robertą ištiko širdies smūgis. Senis išsilaikė, bet daktaras patarė nustot gerti. Nustojo gert - metė ir grot. Užtat toliau grojo jo sūnus, anūkas. Po kurio laiko, 2005 metais, ilgai prasirgęs, seneliokas pasimirė.
Muzika išduoda, jog už viską labiausiai Robert Lee Burnside mėgo bliuzą, geras panas ir viskį. Skoningas, savotiškas ir "purvinas" bliuzas.
"Give me a little time to think, while I mix me another motherfucking drink.."

"Long Haired Doney" @ YouTube
"Shake 'Em On Down" @ YouTube

"Rollin' & Tumblin'"

Fiction Plane - Two Sisters (2007)

Verkia iš laimės širdis, matant kaip auga vaikai... Ne, nemačiau.
Bet užtat patenkintas likau. Manau ir jūs visai sutiksit, kad gerą sūnų užaugino gerbiamas Stingas.
Čia Joe Sumner, su grupe Fiction Plane.



Apie Fiction Plane žinojau jau senokai. Fiction Plane jau pažįsta Lietuvą. Prieš porą metų, vasarą, čia jie apšildė Stingą. Sako, pavarė neblogai. Bet...tuoj ir užmiršau juos, net nepasidomėjęs daugiau, nepaklausęs.
Visai neseniai, išvydau šiųmetį (na, gerai jau - pernykštį) Fikšian Pleinų vaizdo klipą. Mielai nunešė stogą.
Ir, iš pradžių neatpažinęs, kad dainuoja ir groja būtent Stingo sūnus, aš tiesiog klausiau ir galvojau: "ou..kaip fainai groja..niu veiviškai..kažkas įdomaus". Tačiau tik išvydęs grupės pavadinimą, balse ėmiau sąmoningai girdėti Stingą, o skambesy - The Police. Nežinau, gerai ar blogai, bet būtent tai ir jaučiau: "tai - šiuolaikiškesni The Police..The Police dabarties vaikams". Ši pirmutinė reakcija buvo teisinga. Tik tai tikrai nėra gryna tėvo muzikos kopija. Taip, jaučiasi išties didelė įtaka, tačiau Fikšian Pleinuose išgirdau sunkesnių - alternatyvaus roko, post-grunge sąskambių. O harmonijos..štai kur Joe prilygsta tėvui! Būtent kabinančios harmonijos, ir puikiai valdomas bosas (Stingo mokykla, šypt), labiausiai sužavėjo mane.
Galite lyginti, galite nelyginti. Bet. Vienareikšmiškai - verta paklausyti.

Milijonieriaus sūnus kiaurais batais @ LRytas.lt
"Two Sisters" @ YouTube
"Roxanne" @ YouTube

"Two Sisters"

Frank Black - Los Angeles (1993)

Ar Tave gydė Dolitlis? Ar Tu tiki į Pixies? Ar leidi sau mėgautis šia nuodėminga muzika? Jei taip, užklydai čia pačiu laiku. Hey! Here Comes Your Men!
"Ausinuke" - Pixies balsas ir veidas - Frank Black.



Charles Michael Kittridge Thompson IV. Tai tikrasis Frank Black - Black Francis vardas. Nuodėminga šikna ir sąžinė jam neleido naudotis tokiu baisiu vardu scenoje. Scenoje, kurioje tyčiomis ar netyčiomis Frenkas sukeldavo siautulingą roko ekstazę, o žiūrovams svildavo nešukuoti plaukai, tekėjo upeliai ir šiurpuliukai.
Beje, turėjo Frenkas gimti kur nors Europoje. Na, kad ir Lietuvoje (nesikuklinkim). Amerikoje jo užtaisas ne itin veikė pilnaskrandžius jaunuolius. Gal net žeidė. Užtat Europos alternatyvaus roko mėgėjai, manau, mielai suteiktų Pixies simbolinę Senojo Žemyno pilietybę. Daug lazdavojo ir svaigo Frenkas, užtat praktiški žmonės jo ir nepamėgo. Tai apie kraujomaišą, tai apie padebesius, tai apie dievulius, banglentes ar lesbietes plaukikes.
Dainuoti mėgsta Frenkas. Su senaisias Pixiais. Su savo "nuosava" koncertine grupe the Catholics. Ir žada naują solinį albumą šiems metams...
Paklausykite nuostabios legendinės baladės apie svajonių miestą.

"Debaser" @ YouTube
"Hey" Live @ YouTube
"Headache" @ YouTube
Frank Black Official

"Los Angeles"