J*DaVeY - Outta The Window (2009)

"When one has weighed the sun in the balance, and measured the steps of the moon, and mapped out the seven heavens, there still remains oneself. Who can calculate the orbit of his own soul?" ~O. Wilde.


Nors įrašo viršuje matote skaičių menantį praėjusius metus, tačiau drąsiai šią muziką galime vadinti šviežia, nenučiupinėta, neatsibodusia, kadangi ji pasirodė vos prieš mėnesį.
Tavo dėmesiui - J*DaVey - Briana Cartwright ir Brook D'Leau - labai maloniai mane nustebinęs duetas.
Kalėdų dieną išleistas ir internete nemokamai platinamas albumėlis "Boudoir Synema: The Great Mistapes" savyje turi daug žavesio.
Du jauni žmonės kuria muziką, kurią tarsi norėtųsi pavadinti "elektriniu kambario soul roku" - nuo erotinėmis nuotaikomis spindinčio kūrinuko "Get Together", futuristiniais pasvingavimais pagardinto "Permission" iki lengvo ir so indie rock "Outta The Window".
Lengvas sekmadieninis malonių pojūčių užtaisas.


Siųskis albumą @ Bandcamp.com
J*Davey @ Facebook

Caribou - Odessa (2010)

Tykiais rytais artindamas prie savęs praeitį gali lengvai suprasti tik du dalykus: kiek daug jau turi ir kiek dar nori turėti.


Visų pirma, norisi pasidžiaugti, jog muzikos industrijoje po truputį įsibėgėja labai maloni tendencija dalintis nemokamais darbais. Nesvarbu, ar tai mp3, ar singlas, ištisas albumas ar koncertas. Džiugina.
Visų antra, panašu, jog skaičiukas 2010 bus išties įdomus muzikine prasme.
Caribou tai vardas, braižas ir muzika. Indietronica. Po visu tuo - kanadietis Daniel Victor Snaith, turintis matematikos daktaro laipsnį. Kaip žinia, matematikai visada labai gražiai draugavo su muzika.
Po ypatingai įdomaus ir stipraus darbo (2007 metais pasirodžiusio albumo "Andorra"), Caribou vėl išleidžia dozę savo muzikos į areną.
"Odessa" tai kūrinys, iš balandį pasirodysiančio albumo "Swim". Tik nesumaišyk - kad ir kaip panašu - takelyje skamba ne mielojo Erlend Øye (dar vieno nerd'o iš Kings of Convenience, The Whitest Boy Alive) balsas. Tačiau vis vien - gaivus ir skoningas būsimo pavasario gurkšnis.


"She's the One" @ YouTube
Caribou @ Facebook

"Odessa"

Beach House - Norway (2010)

Dalykai, džiuginę didžius ir mažus Spartos vyrus naktinių vizijų metu, buvo savos moters kvapas ir žodis, kurių nė vienas nebūtų sutikęs išmainyti į didžiausias ir plėšriausias pergales.


Ypač derlinga metų pradžia. Dar vieni pretendentai, grėsmingai keliantys kandidatūrą į šių metų geriausius. Sausio 25 dieną pasirodė trečiasis Beach House albumas - "Teen Dreams"
Beach House kuria savo muziką. Muziką, kurią sunku statyti į kažkokius rėmus. Muziką, prie kurios nelimpa klišės, stereotipai ar standartai. Kartu Beach House kuria ir nepakartojamą nuotaiką - klausydamas šios muzikos pasijunti taip, lyg žinotum kažką labai svarbaus ir neatidėliotino. Atsakymą į klausimus, klausimą į atsakymus, išgrynintas emocijas ir mintis.
Dueto iš Baltimorės kūrybą galima būtų pabandyti statyti į nu gaze muzikinio judėjimo gretas. Pridėkime išfiltruotas ir lengvas harmonijas, dream pop žavesio, žodžius, kurie niekada neatsibostų, subtilių elektronikos prieskonių ir išskirtinį vokalistės balsą. Sunkiai nupasakojama, tačiau skanu.
"Teen Dreams" - dešimtuko vertas albumas, kurio svajingu singlu "Norway" dalinasi pats duetas. Imk.


"Gila" @ YouTube
Beach House @ MySpace

"Norway"

Pretty Lights - Solamente (2008)

Muštynės gatvėje, muštynės brome, muštynės laiptinėje, ant stogo. Trumpai, kietai. Kumštis už žodį, spyris už tašką. Sapnai išduoda baimes ir troškimus viename.


Viešnagės šį kart ausinuke išsireikalavo grynai pramoginė muzika. Ne ta, ne baisiąja prasme.
Tai vienas iš tų nedaugelio atvejų, kuriame labai maloniai, nesipjaudami, po vienu skėčiu sutelpa šokių muzikos žaismingumas, chill-out'inė nuotaika, breaks/hip-hop'o ritmai, funk'o seksualumas, indie laisvumas ir daug kitų spalvų.
Pretty Lights tai projektas prodiuserio/kūrėjo/dydžėjaus Derek Vincent Smith, savo aparatūrą, lovą ir pieną laikančio ten pat, iš kur kadaise į Lietuvą atkeliavo itin bulves mylintys vabalėliai.
Fainų Šviesiukių muziką išties labai taikliai apibūdina ir pats pavadinimas. Tai veržlios, melodingos garsinės manipuliacijos, natūraliai derančios prie miesto panoramos, naktinių šviesų, minkštos sofos, šokių aišktelių, skanaus gėrimo ar bučinio.
Visą kūrybą Pretty Lights siūlo tau drąsiai imti tiesiai iš projekto internetinių namų, nes Derek - nemokamos muzikos šalininkas.
Vienas iš labiausiai man įstrigusių kūrinių - Solamente - iš 2008ųjų dvigubo ir labai gardaus albumo "Filling Up The City Skies".
Į sveikatą ir šilumą.


Pretty Lights gyvai @ YouTube
Pretty Lights @ Facebook

siųskis ir paremk Haitį (2010)

Šis ausinuko įrašas išskirtinis dėl išskirtinių priežasčių.
Palaikydamas "Music for Relief", organizacijos vienijančios daugybę puikių muzikantų, idėją ir pastangas padėti savo aukomis nuo siaubingų žemės drebėjimų nukentėjusiems Haičio žmonėms, raginu jus prisijungti prie šios akcijos.


"Download to Donate Haiti" tai rinkinys niekur dar nepublikuotų, naujų ir įdomių kūrinių iš įvairių atlikėjų. Prie šios iniciatyvos prisidėjo visiems gan gerai žinomi vardai: Linkin Park, Dave Matthews Band, Peter Gabriel, Alanis Morissette, Slash,
The All-American Rejects, Hoobastank, Kenna, Enrique Iglesias ir Lupe Fiasco.

Albumo kaina (arba tiksliau - auka už jį) - tavo sąžinės reikalas. Tačiau net menkiausia auka yra svarbi ir reikalinga tiems, kurie prarado viską.

"MusicForRelief"

The Church - Under The Milky Way (1988)

Visai nesvarbu, ar tai domino kauliukas, ar viena vienintelė gervė pulke, ar žmogaus prisilietimas. Pats menkiausias judesys gali sugriauti grandinę, kurtą neskaičiuojamą laiko tarpą. Taip jau yra pas mus, po paukščių taku.


Truputis nemirtingos klasikos į eterį.
The Church pavadinti tiesiog "80ųjų new wave/post-punk muzikos grupe" būtų nedovanotina. Argumentų - ne vienas ir ne du...
Grupė be pertraukos gyvuoja iki šių dienų. Taip, kadaise amerikietes mergaites kaitinusi australų ketveriukė šiandien jau negali pasididžiuoti vešliais plaukais ar siauručiais džinsais dengiamomis laibomis kojomis. Taip, ir skamba šiandien jie visai kitaip (nei gaila nei pikta dėl to) - pasuko progresyvaus roko vingrybėmis.
Svarbiausia praeityje. Svarbiausia tai, jog, the Church ne tik gali didžiuotis keletu hitų (kaip dauguma tos pačios nišos ansamblėlių), tačiau gali ir ramiai širdyje būti išdidūs dėl savo originalumo, laisvos kūrybos ir išlaikyto savito skambesio, nepaisant prodiuserių, kuždančių šlamančiais, spaudimo.
The Church muzikoje išgirsi ir visu grožiu skambančių naujosios romantikų kartos natų, ir post-punk'inį gilumą, ir psichodelikos žaismą. Surrealiai, metaforiškai, apie meilę, baimę, neapykantą, vizijas, legendas, mistiką (grupės lyderis Steve Kilbey neretai ir ne be priežasties pavadinamas poetu).
Verti vietos tavo grotuve.



"Destination" @ YouTube
The Church @ Wikipedia (en)

"Under The Milky Way"

José James - Love Conversation (feat. Jordana de Lovely) (2010)

Šimtai priežasčių, kurios nepaisomos virsta tik eiliniu pakelės akmeniu, nebeatskriesiančiu iš nugaros, neparbloškiančiu veidu į žvyrą, neperduriančiu kiaurai paširdžių, nepakylančiu daugiau nei lietus gali išplauti, nekeičiančiu savo nebylumo mano atžvilgiu, pasiliekančiu. Pakelės akmeniu.


Ausinukas dalinasi dar vienu nauju.
Tinkamai išnaudojamos savybės pavadinimu "karjerizmas ir drąsa, dėl to, ką darai" yra vienos geriausių raktų į pasisekimą. Atmetus talentą, ryžtą ir kūrybiškumą.
José James galbūt apie tai negalvojo, tačiau būtent tai jam padėjo parodyti savo muziką platesnei auditorijai. Atsitiktinis susidūrimas su jau beveik legendiniu muzikos pasaulio veikėju Gilles Peterson gal ir nepakeitė viso atlikėjo gyvenimo, bet jį pakreipė tikrai geresne linkme.
Svajinga, skoninga, subtili vaikino iš užatlantės atliekama muzika buvo to verta.
Instrumentinis džiazo trio ir gražių sapnų garso takeliams tinkamas įgarsinti gilus, sodrus, raminantis balsas - tai yra tai, kas dabar stovi po José vardu.
2008 metais šis paprasto/deliuksinio/gaivaus/gerų spalvų kupino/urbanistinio džiazo atstovas viešėjo ir Lietuvoje, sostinėje, klube "Tamsta", kur pristatė savo debiutinį albumą "The Dreamer".
Vasario 1ąją pasirodys ir antrasis José darbas pavadinimus "Blackmagic" - siūlau išgirsti nuostabų naują kūrinį, apipintą gera juodamagija ir sudėti poterėlį prieš miegą, su prašymu, kad José James vėl užsuktų pas mus.



"Park Bench People" @ YouTube
Oficialus José James puslapis

"Love Conversation (feat. Jordana de Lovely)"

Lorenzo - Mr. Officer (feat. Chezidek) (2009)

Viltis - durnių motina, kuri kartkartėmis padeda. Draugystėje, širdyje, mintyse, žingsniuose. Visada netikėtai, visada džiugiai. Karma? Likimas? Nesvarbu.


Palankus vėjas atneša teigiamų gėrybių tiesiai iš Karibų.
Mane pastaruoju metu šis vėjas ima vis labiau džiuginti. Kurį laiką ideologinę ir muzikinę stagnaciją patyrusi Jamaikos scena atsigauna. Nors šioje Didžiųjų Antilų saloje pastaruoju metu niekas neprilygsta agresyvios, jankiškas tradicijas vis labiau perimančios dancehall muzikos dievukams, tačiau vis labiau ryškėja, atsigauna teisingos roots/modern roots reggae atlikėjai su sava kūryba. Iki tol šios nišos pozicijas laikę tokie atlikėjai kaip Anthony B, Sizzla, Alborosie, Capleton savo gretas nuolat papildo puikiais šviežiais atlikėjais.
Vienas jų - mane labai maloniai nustebinęs - Lorenzo. Nors ši kylanti Jamaikos žvaigždutė jau spėjo apkeliauti svarbiausius Europos reggae muzikos renginius, tačiau asmeniškai Lorenzo kuriamos muzikos išgirdau visai neseniai.
Kas labiausiai krenta ausin - velniškai stiprūs riddim'ai (instrumentuotės), kur rankas prie 2009ųjų Lorenzo albumo "Movin' Ahead" prikišo ir tikri dub/reggae muzikos meistrai - prodiuseriai - Mafia & Fluxy. Ir, žinoma, stiprūs žodžiai čia taip pat ne paskutinėje vietoje.
Tiesa, pats Lorenzo, be išties puikiai valdomo malonaus vokalo, savo singlu su kitu šios sferos veikėju tyrabalsiu Chezidek įrodė, jog jau yra stiprus prodiuseris ir instrumentuočių kūrėjas. Keletas gan įtakingų muzikos kritikų dueto bendrą darbą "Mr. Dub Officer" įvardino bene geriausiu 2009 metų dub įrašu.
Su (beveik) savaitgaliu, mielieji.



"A Wa Do Dem" @ YouTube
Lorenzo @ MySpace

"Mr. Officer (feat. Chezidek)"

Brazilian Girls - Pussy (2005)

Žvilgsnis iš perspektyvos viską sudėlioja į vietas, daug ką atleidžia, šiek tiek pagražina, prideda savotiško ilgesio (mažumėlę neracionalaus), išlaisvina pasąmonę ir sako tau: gal norėtum sugrįžti?..


Taip, šiandien Ausinuke lankosi nostalgija. Gal ir nelabai gili, bet...
Brazilian Girls tai vienas iš puikesnių ekonominio kilimo laikmečio grupių pavyzdžių. Pamiršę žodį "depresija", džiugūs, išdykę, kandūs, bet netriukšmingi.
Kad ir koks rėkiantis pasirodytų šio įrašo pavadinimas, tačiau čia nesutiksi gaujelės riestais užpakaliukais vizginančių mulačių - viso labo tris vyriškius (argentinietį ir Niujorko vaikius) ir....paslaptingą/charizmatišką italų kilmės merginą.
Trykštanti erotiška, vasariška energija grupė patiekia ant lėkštutės lounge, pop, regio, bosanovos, džiazo ir elektronikos mišinuką, papuoštą ironiškais, metaforiškais, netikėtais bei linksmais dainų žodžiais.
Kūrinukas "Pussy" - etiketinis Brazilian Girls kūrinukas. Rimtu jo nepavadinsi, tačiau tuščiu taip pat. Lyg desertinis, jaunatviškas užkandis vidury vasaros smagaus vakaro metu.
Atsipalaidavimui.




"Don't Stop" @ YouTube
Oficialus Brazilian Girls puslapis

Luminescent Orchestrii - Knockin' (2005)

"Elżbietos Koweckos tyrinėjimuose minima, jog per vestuves svečiams dalijo raudonos spalvos juostas."/"Sunkmečiu moterys renkasi raudoną spalvą."/"Tačiau, šios spalvos reikėtų vengti sergant uždegiminėmis ligomis ar turint temperatūros."/"Raudona — meilė ir skausmas."/"Jokia kita spalva nepasižymi tokia magija ir galia."/"Jausmingumas, lytinis potraukis atsispindi raudona spalva, o meilė išryškėja avietiniu atspalviu."
Mirtis ir gyvybė, kraujas ir vynas.



Ką vienoje vietoje gali veikti tarptautinio cirko pasirodymų muzikos kompozitorius, Šiaurės Amerikos senųjų laikų styginių virtuozė, avangardinio teatro režisierė, ir profesionalus džiazo bosistas?
Atsakymas: tvoti "svaiginančią, šiurkščią ir seksualią" muziką.
Kaip? Lyg išgėrus nemažai su pankroku, klezmeriais, apalačiais, balkanais, bliuzu, tango, čigonais ir trubadūrais sumaišytų kokteilių.
Kuo jie skiriasi nuo kitų ant svieto pridygusių a la gypsy muziką grojančių kapelijų? Šių atliekama muzika skamba išskirtinai akustiškai, čia grojama tik styginiais instrumentais - smukai, kontrabosas, gitara. Tai suteikia jaukumo ir savotiško pub drinkin' beprotiškumo. Prie to pridėkite puikius balsus, beatbox'ą, karštą kraują ir rumuniškas pasakas. Tai - Luminescent Orchestrii receptas.
Išdaigos, juokas ir trypiančių kojų aidas - darbingai ateinančiai savaitei, draugai.
"Knockin'" - iki kojų pirštų nuoširdi virtuvinė baladė. Griebk.



"Taraf Hijacked" @ YouTube
Oficialus Luminescent Orchestrii puslapis

"Knockin'"

The American Dollar - Second Sight (2010)

"Nekreipti dėmesio į paskalas, sklindančias pašnibždomis kaip besisunkiąs vanduo, nekreipti dėmesio į kaltinimus, kurių tikrumą šmeižikai pasirengę patvirtinti nusipjaudami gabalą kūno, - štai kur ieškotina didžiausio supratingumo." ~Konfucijus


Tai mano mėgiamiausia, iš nepatraukliausią pavadinimą turinčių sąrašo, grupė.
The American Dollar duetas į mano akiratį pakliuvo dar prieš porą metų, kuomet turėjau galimybę perklausyti jų albumą "A Memory Stream". Jau tada į vietinės reikšmės populiarumą pretenduojantis mokyklos draugų duetas man pasirodė daug žadantis. Neklydau.
Šiandien The American Dollar galima statyti greta stipriausių instrumentinio post-roko ansamblių. Per porą metų grupė, aktyvios veiklos dėka, sugebėjo suburti nemenką savo muzikos gerbėjų ratą.
Pirmąją šių metų dieną pasirodė naujausias pilnas niujorkiečių darbas - albumas pavadinimu "Atlas".
Iš pažiūros mažai kuo besiskiriantis (o ir nereikia beatodairiškai blaškytis) nuo ankstesnių įrašų, bet sugebėjęs mane pamaloninti.
Visa dueto kūryba yra be galo vizuali, kinematografiška, organiška ir išraiškinga (tai yra puikiai išnaudojama kuriant grupės klipus!). Šių savybių nei pridursi, nei atimsi iš jų. Vis tik, albume "Atlas" galima išgirsti dar labiau pabrėžtus elektrinius ansamblio kaprizus ir gaidas. To rezultatas, drįstu teigti, teigiamas - išryškintos ritminės sekcijos, sustiprinta euforiška muzikos atmosfera. Gardu.


"Anything You Synthesize" @ YouTube
"Oil And Water" @ YouTube
The American Dollar @ MySpace

"Second Sight"

Saul Williams - DNA (2007)

Supuvęs konformizmas. Susibendravardiklinimas. Pasyvumas. Jų neištrina nei laikas, nei nuodai, nei jokia kita galia. Frustracija gali veržtis begaliniais kiekiais, tačiau tik ryžtas, šviesios mintys ir suvokimas padeda siekti tikslų.


Poetas, rašytojas, kovotojas už žmogaus teises, pacifistas, intelektualas, aktorius, slam poetry aktyvistas, filosofas, veganas, muzikantas. Tai tik keletas stambių dalykų, apibūdinančių unikalią Saul Williams asmenybę.
New York'as. Saul'as čia padėjo pirmus pamatus savo karjerai - pradėjo rašyti poeziją, kurti muziką, baigė aktorystės mokslus. Čia subūrė slam poezijos komandą. Čia susilaukė dukters. Čia mylėjo, nekentė. Gyveno.
Saul Williams yra išleidęs keturis savo prozos ir poezijos rinkinius, nusifilmavęs daugybėje juostų (viena jų - 1998 metų kultinis nepriklausomas filmas - "Slam"), bei, kas man aktualiausia ausinuke, išleidęs šešis grieko vertus muzikinius albumus.
Kaip tai skamba? Gaivališkai, įdomiai ir protingai. Paskutinis, įvairiaspalvis, 2007 metais internetiniu nemokamu pavidalu išleistas albumas "The Inevitable Rise and Liberation of Niggy Tardust" - tai energingo hip-hop'o ir industrinės elektronikos sintezė, pasitinkanti tave teisingomis mintimis, įdomiomis metaforomis, rašytojui būdingu žodiniu išradingumu ir meistriškai sumodeliuotais bytais ir garsais. Šiandien - vienas šio albumo mažų šedevrų - ir čia.
Vertas išgirsti ir pripažinti.


"List of Demands (Reparations)" @ YouTube
"Black Stacey" @ YouTube
Oficialus Saul Williams puslapis

"DNA"

Rotary Connection - Respect (1969)

Kodėl drąsa nyksta? Konstruktyvus spontaniškumas? Iš(si)laisvinimas? Ilgainiui šie reiškiniai atsidurs raudonojoje knygoje greta "budės" dalgiui galąsti ir tyro vandens. Be pakaitalų.
Tačiau ieškantys randa. Pasidavę instinktyvumui, ištraukę gūsį drąsos iš slėptuvių.
Ir laimi.


Ne, ši grupė nesugriovė senos santvarkos. Ne, nei vienas šios grupės kūrinys neužkopė į populiariausiųjų dešimtuką.
Tačiau Rotary Connection savo laiku tapo rasinės vienybės simboliu muzikos industrijoje. Tai buvo vienas iš nedaugelio "mišrių" ansamblių. Tai buvo ansamblis, kuris šokiravo ir stebino. Pvz.: Rotary Connection 1968ųjų albumo viršelis buvo padabintas Vietnamo kare sužalotu, kraujuojančiu Kalėdų seneliu.
Rėmus laužiusi čikagiečių grupė grojo eksperimentinį juodųjų soul'o, ritmenbliuzo ir baltųjų roko muzikos mišinį, prisotintą didele doze psichodelikos ir taikos revoliucijos dvasios.
Čia, kaip muzikinė asmenybė, pilnai susiformavo soul'o dievaitė - talentingoji Minnie Riperton (grupė tapo ir jos besikuriančios šeimos židiniu - čia ji susipažino, o vėliau ir ištekėjo už ilgaplaukio, hipių judėjime besisukusio baltojo kompozitoriaus ir prodiuserio Richard Rudolph).
Rotary Connection repertuare labiausiai buvo vertinami originaliai, skoningai ir velniškai įdomiai atliekami populiarios muzikos koveriai. Vienas ryškiausių - Otis Redding'o parašytas ir Arethos Franklin išgarsintas kūrinys - "Respect".
Laisvė muzikai, norams ir mintims.


"Want You To Know" @ YouTube (mieliausias!)
"Les Fleurs", Minnie Riperton @ YouTube

"Respect"

Céu - Grains De Beaute (2009)

Ne. Nėra smagu kalbėti apie darbus ir jų nedaryti. Ne. Nėra smagu būti pervertintam, ten kur neturėtum, ir nuvertintam, kur tikrai gali. Ne. Nėra gerai pamiršti santykį, mintį, žodžius. Ne. Ne, dėl to, kad nenori. Ne. Neverta dėl to plėšytis, tačiau. Taip. Tai yra pakankamai svarbu.



Nors vakar giliai ir jautriai suparino mane tas visur matomas dviejų pirštų rodymas fotografuojantis, kilęs, jei neklystu, iš Japonijos (?), tačiau šiandien vis viena traukia aprašyti šiek tiek world muzikos.
Céu portugalų kalba reiškia "dangus", tad šiandien aš duodu dangaus jums. Tiesiai iš saulėto, apšnerkšto, didžiulio bei įdomaus San Paulo miesto. Šis dangus ypatingas tuo, jog yra moteriškas, seksualus ir velniškai jaukus.
Maria do Céu Whitaker Poças gimė tais pat metais, kuomet ten lankėsi Jonas Paulius II, o septyni didžiosios Brazilijos mažieji piliečiai buvo jo sutikime sutrypti ir patraukė dangun.
Tiksliai apibūdinti Céu būtų be galo sudėtinga ir klaidinga. Visų pirma šiame danguje tu sutiksi elektrinį džiazą, samba, soul, afrobeat'ą, tada - truputį roko viražų, regio vibracijų, hip-hop'o fragmentų ir klasikinės muzikos trupiniukų. Prie šios kompanijos prisijungs malonus moteriškas balsas, saulę ir jūrą nuo seno primenanti portugalų kalba, bylojanti "...about innocence, beauty, putting a little rhythm and happiness into life, taking it easy, sunshine and, above all, malemolência" (paskutinis žodis atitikmenų neturi jokioje kitoje kalboje - tai braziliško gyvybingo ir svinguojančio gyvenimo būdo apibūdinimas).
Praplėskime žvilgsnį toliau United Štacionar Amerika ar Un'aired Kingdom ribų. Pasaulis mažas. Tačiau didelis savo lobiais.


"Malemolência" @ YouTube
Céu @ MySpace

"Grains De Beaute"

Delphic - Doubt (2010)

Gera diena yra gera diena. Dažnumu nepasižyminti, tačiau užklumpanti negailestingai, pakelianti susmegusias sielos kertes nuo žemės, gerai išdaužanti veidelį, išblaškanti, gyva. Be ironijos. Svarbiausia, be ironijos. Nepraspjauk, griebk jautį už ragų ar už kito galo ir išnaudok tokį laiką.



Atėjo laikas aptarti pienburnius.
Kebloka šamaniškai prognozuoti, ką mūsų muzikinėms padangėms ir padugnėms atneš naujieji metai, tačiau, tendencijas įžvelgti galima.
Praėjusio dešimtmečio pabaiga, nuo pat nu-rave sprogimo UK (turiu omeny, tikro sprogimo - greitai užsidegė - greitai išnyko), mus džiugino kasmetiniu vienos stiprios indie/elektronikos/pop stilių skambesį propaguojančios grupės pagimdymu. Užtenka pažvelgti į paskutinius tris metus paeiliui: Klaxons, MGMT, Empire of the Sun. Nuojauta kužda, jog šie metai išimtimi nebus. Vieni iš mano numatomų realių kandidatų šiais metais užimti šią poziciją - daug žadantys mančesteriečiai Delphic. Lyginant su pirmtakais - Delphic atsisakė afišuojamo ekscentriškumo. Sunku pasakyti, ar post post post things, naujoji psichodelika, lengvoji anarchija jau išėjo mados, tačiau Delphic turi kiek kitokio žavesio. Pacituosiu, ką trijulė sako apie save: "the future sound of Manchester mixing euphoric electronica with anthemic songs for a post dance world".
Taip, patvirtinsiu, Mančesteriu jų muzika tikrai dvelkia. Taip, skambesys tikrai platus ir įdomus.
Ir akmuo į mane iš tų, kurie teigia, jog elektronika su roku dera šūdinai - britų rokenrolas dar nuo Makartnio ir Planto (o vėliau ir nuo pačių post-punk/synth-pop dievukų) laikų reguliariai mylisi su sintezatoriais. Tai nėra tuščia, tai turi šaknis. Ką jau kalbėti apie Mančesterį.
Aš sakau, kad Delphic yra kokybiška, stipru, skambu. Jų pilnas debiutinis albumas pavadinimu "Acolyte" pasirodys lygiai už savaitės. O kol kas, siūlau į sveikatą išgirsti (išvysti) energingą trečiajį Delphic singlą - "Doubt".


"Counterpoint" @ YouTube
Delphic @ MySpace

"Doubt"

Molecule - Melody Nelson (Serge Gainsbourg) (2009)

Labas. Aš vėl gyvas. Ir truputį atsinaujinęs. Kaip ir mano kambario kolega minėjo - nauji metai, naujas dešimtmetis - pretekstas pradėti. Sugrįžti prie senų idėjų, įgyvendinti, tobulėti. Linkiu to paties ir jums. Be didelių nuostolių, su dideliu pasitenkinimu.



Molecule tai persona. Molecule tai grupė. Molecule tai mintis. Kaip jis pats sako - "Molecule is "Part of me, part of you"".
Prancūzija jau daug metų garsėja kaip dub muzikos mylėtojų kraštas. Čia per kelis dešimtmečius susiformavo ir savitas dub skambesys, ir savita šios muzikos kultūra, kažkuo savo prigimti ir braižu net primenanti Bristolio trip-hop'o legendą.
Viskas prasidėjo dar 90ųjų viduryje, kuomet užgimė tokios gyvo dub grupės kaip EZ3kiel, Zenzile ar High Tone, kurios kartu ir prisidėjo prie Jungtinėje Karalystėje pradėtos elektrinio dub'o bangos, bet tuo pačiu ir sukurė visai kitokį muzikinį atspalvį.
Kuo ypatingas skambesys? Nepaisant to, jog muzika išskirtinai įrašinėjama gyvų instrumentų pagalba ir tokiu pat būdu atliekama koncertuose, prancūziškas dub'as turi gilų, melancholišką, romantišką, šiek tiek tamsų, džiazo subtilumu alsuojantį garsą. Visa tai apipinama daugiataučiu prancūzišku mentalitetu, urbanistinio gyvenimo pasakomis ir laisve.
Molecule yra man išskirtinai patinkantis prodiuseris. Šio paryžiečio kūryba yra kiek švelnesnė, pozityvesnė, skambesnė, tačiau išlaikanti prancūziškas dub'o tradicijas.
Siūlau paklausyti nemokamai platinamo Molecule kūrinio - seno gero šansonje Serge Gainsbourg kūrinio "Melody Nelson" remikso.




"Stereo feat. Nemo" @ YouTube
Molecule @ MySpace

"Melody Nelson (Molecule Remix)"