Animal Collective - Brother Sport (2009)

Užslėptos agresijos proveržiai byloja apie nepasotinamą ego, kur susipina minčių trilypumas/aštuonlypumas, Sergėjaus Krasnikovo teorijos, grioviakasybos planai, sapnai su skutama sava galva, įskiepijami daiktai. Tai pradingsta už nuoširdumo mantrų, sulaistyto svetimo vyno, pertempto grafiko ir saldžiai žlungančių dienų. Pradingsta akimirkoms, kuomet iš tiesų turėtum ką pasakyti.


Visų pirma, krenta į akis. Tai buvo dalykas, dėl kurio pradėjau pažintį su Animal Collective. Ir to nepaneigtų nei vienas, turintis regėjimo dovaną. Kodėl? Kiekvienas žvėriukų kolektyvo darbo viršelis - mažas šedevras, su džiugesiu, skausmu, saldumu ir kartėliu vienoje vietoje.
Visų antra, gražios apkalbos. Tai buvo dalykas, dėl kurio tęsiau pažintį su Animal Collective. Stilingų kritikų, buržuazinių dienraščių apžvalgininkų, intelektualių žurnalų puošeivų ar kiauralūpių maištininkų sociumo žynių kalbos apie žvėriukų kolektyvą daug gero byloja. Kaip bebūtų keista, gan vieningai ir visiškai nepaisydami komercinio muzikos aspekto.
Visų trečia, lieka išgirsti ir suprantami. Tai buvo dalykas, dėl kurio aš tikėsiu tuo, ką daro Animal Collective. Egzotiška medžiaga, nestandartiniai sprendimai, procesas, vedantis į avant-garde etiketės vertą muziką. Muziką, kuri mylisi su sėkmingomis popso harmonijomis, kosmopolitiška kultūra ir gyva gyva hipių dvasia vienu metu. Muziką, kuri pradžiugina, nustebina ir priverčia žvėriukų kolektyvą pamilti savaip.
Visų ketvirta - velniop tuščiažodžiavimą, dievop žvėriukus.

"My Girls" (Live) @ YouTube
"Fireworks" @ YouTube
Animal Collective @ MySpace

"Brother Sport"

Nightmares on Wax - Flip Ya Lid (2006)

Įraudę skruostai ir karšti karšti delnai neplauna ir netrokšta širdelės formos plastmasių jūrų, neieško, neprašo, ir net gi nenori. Jie tik semia ir semia, po truputį, iš lėto, geria vidun. Neprašydami. Valgo subtiliai ir saldžiai, priversdami pamiršti bet kokius sudėliotus planus, nukreipti savą žvilgsnį ar išsiteisinti sąžinės bildesio perteklius. Neprašydami, nenorėdami. Įraudę, karšti.


Didžiajame "Ausinuke" progą pasipuikuoti surado didžiai gerbiamas ponas Jurgis Evelinas iš Lydso, Jungtinės Šiaurės Airijos ir Didžiosios Britanijos Karalystės. Kviesti jo netgi neprireikė. Kiekvieną met, nuo pat 2006ųjų, tik tik įsibėgėjus žiemos pabaigai ir vos vos prasidėjus žmogiškajam pavasariui, jis, persivadinęs Nightmares on Wax, pasąmoningai iš naujo pasibeldžia į mano galvą.
Nightmares on Wax pavasario epidemijos revoliucija gyvuoja nuo pat ankstyvų devyniasdešimtųjų, kuomet tyli ir sofą pamilti verčianti elektroninė muzika tik ėmė ristis iš savojo kiaušinio lukšto, suskambėdama didžiųjų vakarų miestų radijų naktiniuose sešionuose, kai ne kuriuose kava, džiazu, ir kokteiliais dvelkiančiuose Londono, Niu Jorko ar Kijoto klubuose.
Nightmares on Wax savo išvaškuotais košmarais išjudina giliausiose dūšios kertelėse snaudžiantį saulės ir šilumos alkį. Nightmares on Wax negasdina, nebjauroja tavo minčių, o kartais net ir bučiuodamas rankas nusilenkia tavo žiemos iškamuotoms ausims.
Klausyk tai sėdėdamas ant nekaitrios saulės įšildyto betono ir lauk belendančios į laisvę žolės.

"Mind Elevation" @ YouTube
"Flip Ya Lid" @ YouTube
Nightmares on Wax blog'as

"Flip Ya Lid"

The Whitest Boy Alive - Courage (2009)

Būti žvėrimi, būti apvogtam, būti sukniubusiam, būti be žodžių, būti ekspresyviai besijuokiančiu, būti nepoetišku, būti juodo mėnulio apšviestu, būti su alumi, būti be alaus, būti nevisai tikram, būti supratingam, būti dvėstančiam, būti ir sėdėti čia vietoje. Būti būti būti. Būti drąsiam.



Pristatau Jums savo mylimiausią ryžo ir charizmatiško norvego vaikino vedamą muzikos grupę - The Whitest Boy Alive. Jie yra nusipelnę pabuvoti mano apgailėtinai apleistame "Ausinuke", į kurį planuoti paviešinti jie buvo ne vieną kartą.
Šį kartą tas kartas yra neišvengiamas. Berlyne mieganti ir kurianti grupė tuoj tuoj (oficialiai - Kovą) paleis į pardavimą naują ir puikiai skambantį antrąjį albumą "Rules".
The Whitest Boy Alive turėjo būti madinga šokių muzikos grupė. Tačiau vos tik norvegui Erlend Øye (iki tol vadeliojusiam skandinaviško indie grupę Kings of Convenience) ir trims vokietukams griebus už gitarų - viskas pasikeitė. Gitarų paleisti nebepavyko. Viso to rezultatas - švelni, harmoninga, šokdinanti ir labai kabinanti indie pop muzika su subtiliais elektronikos cinamonais ir kariais. Muzika, iliustruojanti europietišką 'dutūkstantųjų jaunystę gražiuose pavasario pavakariuose.
Nepasididžiuokit.

"Golden Cage" @ YouTube
"Fireworks" Live @ YouTube
The Whitest Boy Alive official

"Courage"

Telefon Tel Aviv - The Birds (2009)

Labai protingos statistikos skleidėjai atskleidė, jog didžiausią stresą moterims kelia santykiai su mylimuoju ir šeimos reikalai, o vyrams - darbas ir spūstys. Tuo mes ir skiriamės, nejaučiant. O susijungiam tik (nors) bendram riaušių orgazmui pasiekti. Beskanduojant ir bedaužant, bedejuojant ir bejaučiant... besiklausant.



Ne, jie ne iš paGazės ruožo, kad ir kaip gražiai galėtų atrodyti. Po teisybei, iš kone "gaziškiausiai" atrodančio Amerikės regiono - Naujojo Orleano. Puikiai žinomi visiems smegenis šokdinančios muzikos gerbėjams. Ilgai tylintys, bet duriantys giliai ir ilgam.
Telefon Tel Aviv užgniaužia smarvę, susidariusią nuo materializmo puvėsių. Telefon Tel Aviv žvelgia futuristiškai, tačiau su pernelyg pankamai antikvaro mylėtojams būdingu žvilgsniu.
Elektronikos snobai kalba, jog šių metų Telefon Tel Aviv albumas "Immolate Yourself" yra šiek tiek nebetoks kažkoks telefontelaviviškas. Paaiškinti koks - nelabai gali. Sako, vokiečių leidybinės kompanijos įtaka. Spręsti, ar įtaka bloga ar kokia kitokia, galime tik patys. Geriausiai - užsimerkę ir bukiau nei elektronikos snobai. Taip kaip ir turi būti klausoma muzika.
Šviežias IDM stiliaus šedevriukas ant Jūsų apšnerkšto kompiuterio stalelio stovinčiose kolonėlėse. Pasimėgaukit.

Praėjus keturioms dienoms po įrašo paskelbimo mirė dueto narys Charles Cooper (2009-01-22)
Amžiną Atilsį.

"Immolate Yourself" @ Vimeo
Telefon Tel Aviv @ MySpace

"The Birds"

Cold Legistics - Fox News (2009)

Pražegnoję pro baltai spindinčią Marijos žemę, Kasparas, Melchioras ir Baltazaras padovanojo vaikams liūdesį dėl pasibaigusių džiaugsmų, palikdami čia griūvančius tiltus, kylančias kainas, krūvoje sniego dūstantį Kauną, bobutes su kreidelėmis ir išsiskėtusią katedrą. Dabar visi draugiškai imsime laukti vasaros, ar ne, vaikai?



Tikro, teisingo ir teisingo tikro hip-hop'o išsiilgę jaunuoliai vis dar su ašara akyse gedi prieš porą metelių į geresnį svietą iškeliavusio beat-maker'io, DJ'aus, prodiuserio, muzikanto, reperio ir visų galų savo scenos aso J Dilla (arba dar kitaip - Jay Dee). Vienas iš šių vaikių - senosios rytų pakrantės amerikės Providenso mieste gyvenantis Chris Brassard. Tai bičas, kurio veido tu tikrai niekad nematei laikraštyje ar telike,..o greičiausiai ir nepamatysi. Tas veidas - pats tikriausias pavyzdys, jog instrumentinis andergraundinis jazz hop'as gyvuoja kuo puikiausiai. Tai supratau, tik tik perklausęs jo debiutinį, amateurish albumėlį "Deeper Than You Think". Pats Chris'as apie savo daromą muziką kalba paprastai: "I'm all about making good music. Music with meaning and power that the everyday person could relate to". Cold Legistics muzikoje vyrauja semplai iš soul, jazz muzikos, tačiau lygiai taip pat gražiai jis į savo albumą sugebėjo įvynioti net gi tokių dalykų, kaip Sigur Ros, psichodelikos ir klasikos. Universalūs ir mieli instrumentaliniai darbeliai.
Lengvam čilui su knyga rankose ar besivartant šiltam delne.

Cold Legistics @ MySpace
J Dilla @ Wikipedia [en]

"Fox News"

B.B. King - Christmas Celebration (2001)

Jau norėtūs labai gerai užuosti eglutę, mandarinus, imbierą, mauktelt šlakelį rudo romo skystimėlio, tačiau kol kas reikia tenkinti kopūstienės skoniu burnoje, švelniu draugų smurtu, įvykdomais pagrindiniais planais, gaidiška plikšala ir likusia diena su didžiojo mokslo literatūra.



B.B. King. Tai pavardė, kuriai ne kartą planavau garbingą vietą savo "Ausinuke", tačiau likimas mano galvoje taip sudėliojo, jog ji čia atsidurs prieš pat žiemos šventes.
Vargu ar daug suskaičiuotume bliuzo gerbėjų, melomanų, kurie nesutiktų su teiginiu, jog B.B. King yra "The King of Blues". Karūna didžiulė, bet jam galėtų būti ir didesnė. O aš toks mažas, jog man kažką cypauti ar žiopčioti apie Bliuzo Karalių yra nepadoru. Tiesiog noriu nuoširdžiai pasidžiaugti muzika, kuri kelia iš kapų.
Kodėl B.B. King'as dabar, prieš Kalėdas? Nes mano praeitų metų Kūčios ir Kalėdos praėjo galvoje niūniuojant jo šokti verčiančius bliuzus. Tai prisiminus, sugalvojau kalėdinių dovanėlių mainus.
Aš Tau dovanoju B.B. King'o kūrinuką, nuo kurio tu linguosi iki pat Trijų Karalių, o tu... O ką Tu man?
(P.S. iki Bliuzo Naktų liko tik 29 savaitės :*)

"The Thrill Is Gone" (Live) @ YouTube
"Three O'Clock Blues" (Live) @ YouTube

"Christmas Celebration"

Beth Rowley - Oh My Life (2008)

Žiūrėti smėlėtomis akimis į šaltą peizažą šalikelėje galima vis skirtingai. Atstumtai, karštai, šventiškai, laukiančiai, šaltai, netikėtai, ramiai. Ir dar daugybė kitų prieveiksmių. Jaustukų, ištiktukų ir jungtukų. O, mano gyvenime, o, mano gyvenime..



Visiškai naujas mano atradimas.
Žavinga mergina gimusi Peru sostinėje Limoje, garbanė gyvenanti tamsiojo trip-hop'o sostinėje Bristolyje, daininkė atliekanti muziką, kuri šildo, veikia emocijas ir "stiprina žmogų". Tai vienas ir tas pats žmogus - Beth Rowley.
Būdama penkiolikos Beth įkurė The Apogee. Tai buvo bendraamžių muzikos mylėtojų grupė, grojusi funk'ą, soul'ą ir acid jazz'ą. Tai buvo ir tebėra iki šiol niekam nežinomas projektas.. Pati Beth, turėjusi natūraliai gražų ir šiltą balsą, mylėjusi bliuzą, džiazo muziką, prasimušė į rimtesnes muzikos plotmes kitu keliu ir kiek vėliau - sudainavo viename populiariame Londono kabake, kur ją pastebėjo atitinkami žmonės. Talentas ir gera muzika nėra prodiuserių įdirbis: tuo pat metu Beth jau lankė muzikos ir vokalo studijas Weston-super-Mare koledže, o dar vėliau ir Braitono Moderniosios Muzikos Institute. Kaip gerą balsą turinčiai studenčiokei, jai teko garbė pakoncertuoti/padirbėti pritariančių vokalų ansambliuose kartu su tokiais pop scenos ereliais Ronan'u Keating'u, Enrike Patys Žinot Kuo....
Tačiau dabar Beth Rowley gali didžiuotis savo pačios kūryba ir prieglobsčiu po tokio jazz'o muzikos leidybinio milžino, kaip Universal Jazz & Classics sparnu. Ir nuostabiai mielu albumu "Little Dreamer". Ar jis vertas pakliūti pas Jus į šventinį grojaraštį - spręskit patys. Pas mane vieta Beth Rowley jau neabejotinai užgarantuota. Nuostabi muzika šiam metų laikui.

"Sweat Hours" @ LastFM
"Oh My Life" @ LastFM
Beth Rowley @ MySpace

"Oh My Life"

Feist - Honey Honey (2007)

Tylios ramios asmenybės. Asmenybės be veidų. Nevieningos asmenybės. Tuščios asmenybės... Lai po mūsų ir užtvindo jomis. Tikslingai, be tuščių tarpų. O kol esi - reikia padaryti viską, dėl ko galėtum jausti neapsakomą nostalgiją ir verkti sentimentalisto ašaromis. Dėl praeities. Dėl būsimos praeities. Atsiminti viską.



Pienas su medumi. Ramus ir drėgnas XXI amžiaus gruodžio vakaras. Žiburiai tamsoje.
Šiandien, man begeriant kompotą, Lietuvos Radijas sugrojo mano gerbiamos atlikėjos Leslie Feist kūrinį. "Honey Honey". Priminsiu apie ją ir čia.
Stebuklingas, bet primirštamas kraštas Kanada. Tai - tylioji Amerika. Be tuščiavidurio Holivudo, apokalipsinio Niujorko, pompastiškos galios. Europietiška, žiemiška Amerika.
Kanada prasprogusi daugybe gerbtinų alternatyvių muzikinių žiedelių. Vienas iš jų - nepriklausomo roko super grupė Broken Social Scene, sukoncentravusi savyje kuopelę įdomių ir originalių muzikantų-asmenybių. Čia save įprasmino ir Leslie Feist, mergina iš Naujosios Škotijos. Tiesa, iki pat 2007ųjų, Feist (nors ir išleidusi kelis solinius albumus) išliko žinoma labiau kaip BSS visumos dalis. Didelės sėkmės sulaukė tais pačiais metais išleistas "The Reminder", nustebinęs savo išskirtinumu ir elegancija net ir didelius pižonus. Tarp jų, ir mažą pižoną, mane. Aksominio balso lengvumas, polifonija, kruopščios moteriškos kompozicijos, erdvės pajautimas, intymumas, laisvas rokas ir švelni akustika.
Dalinuosi jau pripažintu lobiu. Šiltiems kalėdinio laukimo vakarams.

"My Moon My Man" @ YouTube
"1234" (Live) @ YouTube
Feist @ MySpace

"Honey Honey"

Krivių Šėlsmas - Žydi Gėlės (2008)

Naudodamiesi išvestinėmis sprendžiame funkcijų didžiausių ar mažiausių reikšmių radimo uždavinius. Arba plėšomės tuo subines. Tačiau ir išvestinės nevisagalės.



Krivių Šėlsmas.
Du išganingi žodžiai, kurie, nuo pat 2008 metų birželio mėnesio, 57 metų Šakių gyventojai Antaninai Jonaitienei (tikrojo vardo skelbti nepanoro) ėmė kelti panikos ir vėmimo priepuolius.
Du stebuklingi žodžiai, kurie savo gilios dvasios dvelksmu nepalieka abejingų nuo Jurbarko ir Šakių valsčių iki pat senojo Vilniaus gatvių.
Du pergalingi žodžiai, kurie mane, nori nenori, įpareigoja skelbti lietuviško folk-punk'o stomeningumą ir nenuverčiamą šviesybę!
Du žodžiai. Visai kaip Flogging Molly, Dainų Dainelė, Jack Daniels arba Švyturio Švyturys.

Geriau tie du žodžiai patys kalba už save:
"Gūdžiais 2007 metais, kai saulė keliavo savo trečiąjį dienovidinį, dievai pasiuntė vaidilutė Modestą į žemę. Su užduotimi surinkti folklioro kolektyvą. Dėja, surado tik grupelę alkoholikų ir grupė šiaip ar taip modifikavosi į folk-punk. Su esančia sudėtimi grojame daugiau negu pusę metų, per tą laiką koncertai festivaliuose Multicore, Zoofest, grojome Jurbarke, Šakiuose, Vilniuje. Intensyviai tobulėjame ir užkariaujame gerbėjų širdis."

Tikiuos, kad Kriviai dar ilgai nepradės šikt pelenais ir darys pankroką. Tepadeda jiems Jahova.

Krivių Šėlsmas @ MySpace
"Vilniaus gatvės" @ Klubas "Musė"
"Įjunk Šviesą" @ PublicFotki

"Žydi Gėlės"

The Black Seeds - Cool Me Down (2006)

Ir dar tiek daug reikia pasakyti, ir dar tiek daug. Pasakyti vakarais, pasakyti naktimis, pasakyti tada, kai lieka laiko. Pasakyti, jog lietus lyja ne ant vieno žmogaus, pasakyti, jog lietus lyja ant visų, pasakyti, jog mistika gyva, o akimirkos tamsioji pusė nėra svarbi. Dar tiek daug.



Naujojoje Zelandijoje dabar pats tikriausias pavasaris. Pavasaris, kuomet vėl pražysta gėlės, merginos ir saulė. Konstitucijos dienos proga noriu pristatyti vieną žmogiškiausių ir maloniausių kivių krašto grupių - The Black Seeds. Grupės vaikinai negroja ukulelėmis vietinės folk muzikos. Grupės vaikinai groja unikalią muziką, galinčią paglostyti širdis bet kuriame gaublio lopinėlyje esančius žmogelius. Tai - gražus, atpailaiduojantis, bet išjudinantis funk ir reggae muzikos derinys, kurį žodžiais išreikšti sunkoka, nors patys Juodasėkliai sako, kad tai "dinamiška, karšta, dvasinga, seksualu ir gilu". Šie penki skirtingi žodžiai puikiausiai tinka apibūdinti grupės muziką ir pasirodymus. Skanus vakarietiškas kokteilis (su kiviais) Afrikos/nakties/Jamaikos grožio fone. Siūlau lyžtelt ir įsitikint.

"Slingshot" @ YouTube
"So True" @ YouTube
The Black Seeds official

"Cool Me Down"