B.B. King - Christmas Celebration (2001)

Jau norėtūs labai gerai užuosti eglutę, mandarinus, imbierą, mauktelt šlakelį rudo romo skystimėlio, tačiau kol kas reikia tenkinti kopūstienės skoniu burnoje, švelniu draugų smurtu, įvykdomais pagrindiniais planais, gaidiška plikšala ir likusia diena su didžiojo mokslo literatūra.



B.B. King. Tai pavardė, kuriai ne kartą planavau garbingą vietą savo "Ausinuke", tačiau likimas mano galvoje taip sudėliojo, jog ji čia atsidurs prieš pat žiemos šventes.
Vargu ar daug suskaičiuotume bliuzo gerbėjų, melomanų, kurie nesutiktų su teiginiu, jog B.B. King yra "The King of Blues". Karūna didžiulė, bet jam galėtų būti ir didesnė. O aš toks mažas, jog man kažką cypauti ar žiopčioti apie Bliuzo Karalių yra nepadoru. Tiesiog noriu nuoširdžiai pasidžiaugti muzika, kuri kelia iš kapų.
Kodėl B.B. King'as dabar, prieš Kalėdas? Nes mano praeitų metų Kūčios ir Kalėdos praėjo galvoje niūniuojant jo šokti verčiančius bliuzus. Tai prisiminus, sugalvojau kalėdinių dovanėlių mainus.
Aš Tau dovanoju B.B. King'o kūrinuką, nuo kurio tu linguosi iki pat Trijų Karalių, o tu... O ką Tu man?
(P.S. iki Bliuzo Naktų liko tik 29 savaitės :*)

"The Thrill Is Gone" (Live) @ YouTube
"Three O'Clock Blues" (Live) @ YouTube

"Christmas Celebration"

Beth Rowley - Oh My Life (2008)

Žiūrėti smėlėtomis akimis į šaltą peizažą šalikelėje galima vis skirtingai. Atstumtai, karštai, šventiškai, laukiančiai, šaltai, netikėtai, ramiai. Ir dar daugybė kitų prieveiksmių. Jaustukų, ištiktukų ir jungtukų. O, mano gyvenime, o, mano gyvenime..



Visiškai naujas mano atradimas.
Žavinga mergina gimusi Peru sostinėje Limoje, garbanė gyvenanti tamsiojo trip-hop'o sostinėje Bristolyje, daininkė atliekanti muziką, kuri šildo, veikia emocijas ir "stiprina žmogų". Tai vienas ir tas pats žmogus - Beth Rowley.
Būdama penkiolikos Beth įkurė The Apogee. Tai buvo bendraamžių muzikos mylėtojų grupė, grojusi funk'ą, soul'ą ir acid jazz'ą. Tai buvo ir tebėra iki šiol niekam nežinomas projektas.. Pati Beth, turėjusi natūraliai gražų ir šiltą balsą, mylėjusi bliuzą, džiazo muziką, prasimušė į rimtesnes muzikos plotmes kitu keliu ir kiek vėliau - sudainavo viename populiariame Londono kabake, kur ją pastebėjo atitinkami žmonės. Talentas ir gera muzika nėra prodiuserių įdirbis: tuo pat metu Beth jau lankė muzikos ir vokalo studijas Weston-super-Mare koledže, o dar vėliau ir Braitono Moderniosios Muzikos Institute. Kaip gerą balsą turinčiai studenčiokei, jai teko garbė pakoncertuoti/padirbėti pritariančių vokalų ansambliuose kartu su tokiais pop scenos ereliais Ronan'u Keating'u, Enrike Patys Žinot Kuo....
Tačiau dabar Beth Rowley gali didžiuotis savo pačios kūryba ir prieglobsčiu po tokio jazz'o muzikos leidybinio milžino, kaip Universal Jazz & Classics sparnu. Ir nuostabiai mielu albumu "Little Dreamer". Ar jis vertas pakliūti pas Jus į šventinį grojaraštį - spręskit patys. Pas mane vieta Beth Rowley jau neabejotinai užgarantuota. Nuostabi muzika šiam metų laikui.

"Sweat Hours" @ LastFM
"Oh My Life" @ LastFM
Beth Rowley @ MySpace

"Oh My Life"

Feist - Honey Honey (2007)

Tylios ramios asmenybės. Asmenybės be veidų. Nevieningos asmenybės. Tuščios asmenybės... Lai po mūsų ir užtvindo jomis. Tikslingai, be tuščių tarpų. O kol esi - reikia padaryti viską, dėl ko galėtum jausti neapsakomą nostalgiją ir verkti sentimentalisto ašaromis. Dėl praeities. Dėl būsimos praeities. Atsiminti viską.



Pienas su medumi. Ramus ir drėgnas XXI amžiaus gruodžio vakaras. Žiburiai tamsoje.
Šiandien, man begeriant kompotą, Lietuvos Radijas sugrojo mano gerbiamos atlikėjos Leslie Feist kūrinį. "Honey Honey". Priminsiu apie ją ir čia.
Stebuklingas, bet primirštamas kraštas Kanada. Tai - tylioji Amerika. Be tuščiavidurio Holivudo, apokalipsinio Niujorko, pompastiškos galios. Europietiška, žiemiška Amerika.
Kanada prasprogusi daugybe gerbtinų alternatyvių muzikinių žiedelių. Vienas iš jų - nepriklausomo roko super grupė Broken Social Scene, sukoncentravusi savyje kuopelę įdomių ir originalių muzikantų-asmenybių. Čia save įprasmino ir Leslie Feist, mergina iš Naujosios Škotijos. Tiesa, iki pat 2007ųjų, Feist (nors ir išleidusi kelis solinius albumus) išliko žinoma labiau kaip BSS visumos dalis. Didelės sėkmės sulaukė tais pačiais metais išleistas "The Reminder", nustebinęs savo išskirtinumu ir elegancija net ir didelius pižonus. Tarp jų, ir mažą pižoną, mane. Aksominio balso lengvumas, polifonija, kruopščios moteriškos kompozicijos, erdvės pajautimas, intymumas, laisvas rokas ir švelni akustika.
Dalinuosi jau pripažintu lobiu. Šiltiems kalėdinio laukimo vakarams.

"My Moon My Man" @ YouTube
"1234" (Live) @ YouTube
Feist @ MySpace

"Honey Honey"

Krivių Šėlsmas - Žydi Gėlės (2008)

Naudodamiesi išvestinėmis sprendžiame funkcijų didžiausių ar mažiausių reikšmių radimo uždavinius. Arba plėšomės tuo subines. Tačiau ir išvestinės nevisagalės.



Krivių Šėlsmas.
Du išganingi žodžiai, kurie, nuo pat 2008 metų birželio mėnesio, 57 metų Šakių gyventojai Antaninai Jonaitienei (tikrojo vardo skelbti nepanoro) ėmė kelti panikos ir vėmimo priepuolius.
Du stebuklingi žodžiai, kurie savo gilios dvasios dvelksmu nepalieka abejingų nuo Jurbarko ir Šakių valsčių iki pat senojo Vilniaus gatvių.
Du pergalingi žodžiai, kurie mane, nori nenori, įpareigoja skelbti lietuviško folk-punk'o stomeningumą ir nenuverčiamą šviesybę!
Du žodžiai. Visai kaip Flogging Molly, Dainų Dainelė, Jack Daniels arba Švyturio Švyturys.

Geriau tie du žodžiai patys kalba už save:
"Gūdžiais 2007 metais, kai saulė keliavo savo trečiąjį dienovidinį, dievai pasiuntė vaidilutė Modestą į žemę. Su užduotimi surinkti folklioro kolektyvą. Dėja, surado tik grupelę alkoholikų ir grupė šiaip ar taip modifikavosi į folk-punk. Su esančia sudėtimi grojame daugiau negu pusę metų, per tą laiką koncertai festivaliuose Multicore, Zoofest, grojome Jurbarke, Šakiuose, Vilniuje. Intensyviai tobulėjame ir užkariaujame gerbėjų širdis."

Tikiuos, kad Kriviai dar ilgai nepradės šikt pelenais ir darys pankroką. Tepadeda jiems Jahova.

Krivių Šėlsmas @ MySpace
"Vilniaus gatvės" @ Klubas "Musė"
"Įjunk Šviesą" @ PublicFotki

"Žydi Gėlės"

The Black Seeds - Cool Me Down (2006)

Ir dar tiek daug reikia pasakyti, ir dar tiek daug. Pasakyti vakarais, pasakyti naktimis, pasakyti tada, kai lieka laiko. Pasakyti, jog lietus lyja ne ant vieno žmogaus, pasakyti, jog lietus lyja ant visų, pasakyti, jog mistika gyva, o akimirkos tamsioji pusė nėra svarbi. Dar tiek daug.



Naujojoje Zelandijoje dabar pats tikriausias pavasaris. Pavasaris, kuomet vėl pražysta gėlės, merginos ir saulė. Konstitucijos dienos proga noriu pristatyti vieną žmogiškiausių ir maloniausių kivių krašto grupių - The Black Seeds. Grupės vaikinai negroja ukulelėmis vietinės folk muzikos. Grupės vaikinai groja unikalią muziką, galinčią paglostyti širdis bet kuriame gaublio lopinėlyje esančius žmogelius. Tai - gražus, atpailaiduojantis, bet išjudinantis funk ir reggae muzikos derinys, kurį žodžiais išreikšti sunkoka, nors patys Juodasėkliai sako, kad tai "dinamiška, karšta, dvasinga, seksualu ir gilu". Šie penki skirtingi žodžiai puikiausiai tinka apibūdinti grupės muziką ir pasirodymus. Skanus vakarietiškas kokteilis (su kiviais) Afrikos/nakties/Jamaikos grožio fone. Siūlau lyžtelt ir įsitikint.

"Slingshot" @ YouTube
"So True" @ YouTube
The Black Seeds official

"Cool Me Down"

Zion Train - Zion High (feat. Dubfront) (2005)

Lipniaus arklį bepaikindamas gali netyčiom ir ližę išlydėt į girią. Kad taip neatsitiktų ir kad ne liktum nei šovęs nei dainavęs, turi mažiau vartoti ožio pieno, nepersimislyt apie elekcijas, bet ir nebūt mazginį žindžiusiu. Viena lite. Juk vistiek čemerys žino kaip čia bus.


Per tuos kelis mėnesius visiškai be vargo galima pasiilgti saulės, žaluma kvepiančio oro ir gaiviųjų gėrimų, kurie spalio mėnesio laike nebegaivina. Kad visiškai nesustabarėtų polinkį į Etiopiją turinčių žmonių, tokių kaip aš, sielos, yra įvairiausių vaistukų gydyti šią vasaros abstinenciją. Vienas iš jų - per paskutinius du metus tris kartus Lietuvoje viešėjusi grupė iš UK - Zion Train. Ši kompanija viešėjo pirmąjame Be2Gether ir šiųmetiniame Regeneratoriuje, tad dedu vilčių, jog devintadalis šiuos žodžius skaitančiųjų, yra ragavę šio egzotiško vaisto.
Jau dvidešimt metų gyvuojantis Grammy apdovanotas kolektyvas, su savo branduoliu Neil Perch (nuotraukoje), yra pagarsėjęs kaip geriausiai gyvai bekoncertuojantis dub aktas pasaulyje.
Kuo man asmeniškai ši grupė kalą į klyną? Išgirdus šios muzikos keliamas vibracijas, norisi daryti ranka judesį, geekiškai vadinamąjį, "volume or/and bass up". Grupės kuriama muzika - grynas nuotaikos kėlimo ir šokių aikštelės užtaisas. Gyvos dūdos, geros gerklės, gyvybinga elektronika, egzotinių/afrikietiškų/indiškų garsų pynė ir galingas SoundSystem'as. Tikrų tikriausias evalivin, evafaithfull, evasure įsikūnijimas. Pasigydyk nušaltas vietas.

"Love Revolutionaries" Live @ YouTube
Zion Train @ MySpace
"Live As One" albumo apžvalga @ ore.lt

"Zion High (feat. Dubfront)"

Blue Mitchell - Dorado (1973)

Esminis skirtumas tarp didžiausio aligatoriaus ir mažiausio trimito yra dydis. Kanda abu vienodai. And it never strikes twice. Couse once is enough.


Jei būčiau gyvenęs 70aisiais (o gal net ir dabar), norėčiau būti toks, kaip Geitoras Maklaskis. Tai pats tvirčiausias ir seksualiausias personažas, kokį tik yra įkūnijęs augalotasis, nepakartojamasis Bertas Reinoldsas (ir be ūsų jis atrodė kietesnis). Įstatymų laužytojas, moterų viliotojas ir teisingumo ieškotojas Geitoras nuostabiausiai darė du dalykus - daužė snukius ir naudojo rankinį stabdį savo raumeningoje mašinytėje. Sumautas šerifas ir federalai nesugebėjo jo pričiupti.
Kodėl prakalbau apie tai? Nes klausydamas būtent jazz-funk ar smooth jazz muzikos savo mintyse išvystu 70ųjų holivudines automobilių gaudynes. (Ką tik prisiminiau draugo Karolio "komplimentą": "šiandien atrodai kaip smooth jazz'o gerbėjas"). Taip, tai toji muzika kuriai labiausiai tinka neverčiamas, stebuklingas žodis "groove". Groovy, souly, funky jazz. Tai tokie vardai kaip Grover Washington Jr, Bob James, Soul Searchers ir Herbie Hancock. O Blue Mitchell....jis paprastas ir tuo pačiu nuostabus. Geras funk ritmas, trimitas, saksofonas ir grūvas. Dorado - lengvas, klasikinis fanky džiazo gabalas iš nepaliekančio abejonių albumo "Graffiti Blues". Išgirsk ir pamėk.

Soul Searchers "Blow Your Whistle" @ YouTube
Smooth Jazz @ Wikipedia (EN)
White Lightning Trailer @ YouTube

"Dorado"

Mireille Mathieu - Tous Les Enfants Chantent Avec Moi (1975)

Ausinukas sveikina visus bendražmogiškus žmones su Tarptautine Muzikos Diena ir linki visiems daug meilės, šilumos ir naudingos košės galvose!



Mireille Mathieu - moteris, kurios balsą dievino tavo seneliai. O gal ir tėvai. Mireille Mathieu - moteris, kuri buvo etalonas visiems Palangoje "kaliminusiems" estrados daininykams. Ir beveik visoje Caro Rūriko šalyje nuo čia iki pat Kamčiatkos. Kodėl? Nežinau. Bet iš tų laikų į Jus įaugęs skonis į tai atsakys. Atsigerki pieno, išsimazgok kojines. O tada. Užsimerk, užsikurk žigulį ir riedėk. Su Muzikos Diena, bičiuliai, dar kartą. Lai lydi jus šventosios Florencijos ir Sicilijos, o geros muzikos niekada nepristinga.

"Quand on Revient" @ YouTube
"Le Vent De La Nuit" @ YouTube
Mireille Mathieu official

"Tous Les Enfants Chantent Avec Moi"

TV on the Radio - DLZ (2008)

Gyvenimo medus neduoda žiūrėti į ateitį. Gyvenimo medų reikia konservuoti. Arba perkąsti reliatyvumo teoriją, kad galėtumei stabdyti laiką. Gyvenimo medus suteikia ramybę ir neduoda ramybės.



Rugsėjo 23 dieną pasirodė niujorkiečių TV on the Radio naujasis albumas "Dear Science". Ramiai, tyliai, Lietuvoje neapkalbėtas arba mano tiesiog niekur nepastebėtas...
Prieš pat perklausant naująjį darbą, iš TV on the Radio nesitikėjau kažko ypatingo, nes nebuvau jų gerbėjas..ankstesnioji grupės kūryba yra įdomi, tačiau man, asmeniškai, sunkiai klausėsi. Kodėl? Dažniausiai klausydamasis muzikos arba jaučiu skambesyje harmoniją, kuri maloniai dirgina organizmą, arba ne. Čia jos rasdavau ne per daugiausiai, tad ir paklausiau nedaug. Taip, eksperimentinio roko gerbėjai turbūt duotų man per ausį, jog tokios muzikos negalima taip vertinti, bet...
"Dear Science" mane pagavo nuo pat pirmųjų garsų. Ir maloniai ištempė iki pat pat paskutinių. Taip, žinoma, pasukti galvą ir koncentruotis reikia, tačiau čia pajutau tą sunkiai apibūdinamą harmoniją, kuri man yra būtina. Albumas kompoziciškai sudėliotas praktiškai idealiai, kūriniai skirtingi, tačiau neiškrentantys iš visumos, o viskas kartu sudaro stiprų vientisumo įspūdį. Kampuoti kūriniai papildomi lyriškais, o šyziniai - melodingais. Ironija - nuoširdumu, filosofija - šiltu humoru. Išskirti vieną vienintelį ar keletą "vienintelių" - labai sunku Viskas tam tikrose vietose, subtiliai ir gardžiai.
Susidaręs tokią nuomonę, ne iš karto ryžausi vienareikšmiškai ją skelbti. Pasitikrinau. Nuojauta nesuklydo. Skirtingų leidinių kritikai "Dear Science" vertina kaip geriausią grupės darbą, ir galbūt netgi kaip klasika tapsiantį eksperimentinio/art/indie roko albumą.

"Dancing Choose" Live
"Golden Age"
TV on the Radio @ MySpace

"DLZ"

Raphael Saadiq - Love That Girl (2008)

Gyvenimas dėliojasi taip, kaip jam reikia. Tai įdomiai, tai painiai, tai paprastai, tai rudeniškai... Kartais pasiklystam, kartais džiaugiamės. Svarbu nematyti, kas iš kur tau loja, o eiti taip kaip reikia pačiam. Miau.



Mažai kam girdėtas vardas. Tačiau vardas, kuris neturėtų sukelti abejonių talento, kokybės ir gražios muzikos klausimu.
Savo muzikinę gyvenimo kelionę pradėjęs bažnyčios chore ir mokykloje (grojo bosine gitara) dar 70aisiais, Čarlis Rėjus Viginsas (vardas gimimo liudijime) nuo muzikos nebenusisuko.
Šį mėnesį išleistas albumas "The Way I See It" - turbūt bus ryškiausias ir populiariausias jo darbas, kuris tėra tik ilgos muzikanto karjeros aisbergo viršūnė.
Mažai kas pagalvotų, jog šis žmogus jau keliskart nominuotas Grammy apdovanojimams...tiesa, tik kartą kaip solistas.
Raphael Saadiq yra be galo gerbiamas ir žinomas neo-soul ir ritmenbliuzo muzikos prodiuseris. Jo klientų sąraše būta tokių vardų, kaip Whitney Houston, The Isley Brothers, jaunoji Joss Stone, The Bee Gees ar netgi Snoop Dogg...ir tai tik sąrašo grietinėlė. Galima pagalvoti, jog būtent dainų rašymas ir prodiusavimas yra tikrasis Raphael Saadiq pašaukimas. Tačiau...
Rafaelio solinė kūryba, ilgą laiką buvusi šešėlyje ir neišleista į plačiąsias mases, yra tikras skanumėlis. Tai yra tai, ką galima lyginti su ilgai brandintu geru vynu. Žmogus turintis, ką parodyti. Žmogus, neišdalinęs savęs ir nepardavęs už pigų populiarumą. Žmogus su iškirtiniu, estetišku ir sodriu aukšto tembro balsu, bei puikia boso valdymo technika.
O dabar klausom. Rafaelis Jus nukels į laikus, kai žydėjo Stevie Wonder'is, kai moterys už atlanto mylėjo Al Green'ą ir Marvin Gaye. Kai tariant žodį motown, suspurdėdavo melomano širdis.

"Skyy, Can You Feel Me?" (Live) @ YouTube
"Let's Take a Walk" (Live) @ YouTube
Raphael Saadiq @ MySpace

"Love That Girl"