Išskirtiniai pokalbiai: Interviu su fLako

fLako Lietuvoje svečiavosi nebe pirmą ir ne antrą kartą, bet tikriausiai praėjusį penktadienį buvo ryškiausias ir galingiausias kartas, privertęs kilnoti ne tik kojas, bet ir atskirus kojų pirštelius pagal kruopščiai nugludintus ir išdirbtus garsus.

Ramus, per pasirodymus seksualiai pečiais linguojantis fLako kartais asocijuojasi su lobių dėže pilna brangakmenių – savitas muzikos skambesys, ne tuščios muzikinės idėjos, magiški rinkinių pavadinimai visada sufleravo, jog jis turėtų būti įdomus pašnekovas.

Šeštadienio popietę prie kakavos puodelio kartu su fLako, Vaiperiu ir Mariumi Mozūraičiu šnekučiavomės apie Kaziuko mugę, muziką, gyvenimą tarp Berlyno ir Londono, paslaptingąjį Dirg Gerner ir dar daug ką. Itin išsamus ir vingiuotas interviu. SKAITYTI DAUGIAU:


Koks jausmas būti kosmopolitu? Kokią tai daro įtaka tavo kuriamai muzikai?
Tai nėra taip sunku kaip gali pasirodyti. Mano namai dabar yra Londone, čia gyvenu jau kelis metus. Net nežinau... Gal man nepatinka žodis "kosmopolitas". Jis man skamba taip snobiškai. Neseniai pastebėjau, jog Didžioji Britanija padarė gana didelį poveikį mano muzikai. Aš nevažiavau į Londoną dėl muzikos, tai buvo dėl asmeninių priežasčių, tai neturėjo nieko bendro su mano kūryba. Aš visada maniau, kad nėra svarbu, kur aš esu, kad visada „skambėsiu“ taip pat, nepriklausomai nuo vietos, kur esu. Bet tai netiesa. Viskas, kas supa aplinkui, daro įtaką. Taigi, dabar tai – Londonas. Tai nėra Londono garsas, nes kai gyvenau Berlyne, mano muzika neskambėjo Berlynietiškai.

Tu visada, kaip atlikėjas, buvai išskirtinis.
Tai yra gerai, tiesa? Manau, kad tai neblogai. Bet nemanau, kad tai yra susiję su tuo, jog esu kosmopolitas ir miestų, valstybių keitimu. Taigi gal tai tiesiog aš?

Skaičiau tavo tinklapyje, jog apibūdini save kaip labiau „sielos dokumentatorių nei tipinį bytmeikerį“. Ką tai reiškia?
Visada maniau, jog kiekvienas gali sukurtį bytą. Tačiau terminas netinkamai apibūdina tai, ką darau aš. Aš kuriu bytus, aš bytmeikeris, tačiau aš darau ir daugiau. Man nepatinka būti apribotam. Štai dėl ko man nepatinka apibūdinimas. Tai kas tas "daugiau"? Aš negaliu tiksliai atsakyti... Mano tėtis vis klausia manęs ką jam pasakyti savo draugams... kokią aš muziką kuriu. Aš negaliu jam atsakyti, nes pats tiksliai nežinau. Mano muzikoje yra elektronikos elementų, tikri instrumentai, vokalas... Tai lyg tiek daug dalykų mišinys... Ką aš galiu pasakyt iš savo muzikos, tai kad ji yra varoma ritmo, tai parodo, iš kur aš atėjau: hip-hop‘o kultūra, repo kultūra, bytsai, instrumentalai. Tai yra vienos iš mano šaknų. Prie to aš dar bandau pridėti papildomo skambesio.

Kalbant apie žodžius tavo muzikoje – ar tai tik papildoma priemonė padaryti muziką spalvingesne? 
Manau, taip. Man patinka matyti vokalą tik kaip papildomą instrumentą. Žodžiai nėra esminis dalykas, tačiau jie padeda geriau suprasti muziką. Žodžiai viską ir suasmenina. Aš tai matau taip... Jei išimčiau instrumentalą, neabejotinai lieka emocija, tačiau jeigu atsiranda žodžiai, tada lieka tik viena reikšmė, viena interpretacija. Tai yra būtent tai. Viską supranti tiksliau, asmeniškiau.

Kada supratai, kad turi dainuoti?
Aš visada dainavau, aš užaugau grodamas gitara su tėčiu. Bet pirmas kartas kada aš iš tikrųjų pagalvojau, jog reikia tai įrašyti ir įdėti į kūrinį... tai buvo „I Need You“, kuris buvo išleistas Brownswood.Viskas įvyko gana atsitiktinai. Tai buvo pasikartojančios frazės, bet to, ką norėjau pasakyti, aš negalėjau išreikšti tiesiog instrumentaline forma.

Tai tame kūrinyje dainuoji tu? (Oficialiai kūrinio pavadinimas: fLako – I Need You Feat. Dirg Gerner).
Taip, iš pradžių truputį gėdijausi, nes, kaip jau minėjau, tai daug labiau asmeniška. Atsleisti publikai savo vidinį „aš“. Sakykim, tai gana keista, nes aš nepažįstamąjam pasakau kažką labai atvirai - aš nežinau nieko apie tave, bet tu kažką žinai apie mane!

Beje, buvo pasklidęs pokštas, kad Dirg kurį laiką buvo tavo vadybininkas...
Aha... Aš nenorėjau, kad žmonės sužinotų, jog dainuoju. Aš nežinau kodėl, aš iš pradžių nesijaučiau patogiai dėl to ir tiek.

Apie pasirodymus... Ar tu jauti reikiamybę bendrauti su publika, sukurti tam tikrą ryšį ar kalbėtis su klausytojais?
Kai bandau pasižiūrėti į save iš šono, iš tikrųjų suprantu, kad būtų gražu bendrauti su publika daugiau. Nežinau, ar tai drovumas, ar kažkas kita. Kartais tai sudėtinga, nes esu užsiėmęs techninėmis detalėmis. Bet manau, kad tai labai svarbu ir tikrai geras pasirodymas yra tada, kai sugebi užmegzti ryšį tarp muzikos ir auditorijos, jei tai ryšys tarp atlikėjo ir auditorijos – tai dar geriau. Aš dar negaliu to daryti, turiu dar daug ko išmokti.

Ar turi kažkokį receptą muzikos kūrimui?
Mmm... Daug eksperimentuoju su garsais. Galėčiau teigti, kad maždaug 80 procentų, ką sukuriu, yra tiesiog bandymai, eksperimentai. Tai nepatenka į įrašus, tačiau tai labai svarbus procesas pasisemti įkvėpimui... Darydamas viską atsitiktinai gali atsirinkti tam tikras detales. Ką darau visą laiką - tai pirma sukuriu ritmą. Tempas ateina su ritmu, žinoma. O kaip su vokaline dalimi? Tai ateina po to. Kai rašau žodžius, muzika jau būna įpusėta. Negaliu daryti to atvirkščiai. Man reikia turėti ritmą, nuotaiką. Muzika visada atneša daug dalykų savaime pati.

Ar vizualiai įsivaizduoji savo muziką?
Taip! Įsivaizduoju. Aš mėgstu užsidėti ausines ir klausant savo muzikos įsivaizduoti ką nors. Aš visada galvoje sukuriu tam tikrus vaizdinius. Visada galvoje sukasi video klipai.

Ar sieji tai su spalvomis?
Visi tai sako... Galbūt todėl, kad emocijas siejame su spalvomis. Nežinau kodėl, bet spalvas įsivaizduoju ne taip dažnai. Tai daugiau paveikslėliai, nuotraukos, matau tam tikrus daiktus, detales. Mėgstu įsivaizduoti kaleidoskopą, visada matau konkrečias detales kaip medžiagos ir panašiai...

Neseniai pasirodė kūrinys, kuriame yra ir Brokenchord vardas. Kaip tai įvyko?
Na, jis atvyko į Londoną praėjusių metų pabaigoje ir neturėjo vietos, kur apsistoti, taigi jis apsigyveno pas mane porai savaičių. Tiesa ta, kad mes gyvenom kartu kelias savaites ir, žinoma, mes prisėsdavome ir kūrdavome kartu, tačiau tai buvo tik vienas kūrinys, kurį mes užbaigėme iki galo.  
---

Žodžiu, pokalbis buvo ilgas ir įdomus, nes tokio pašnekovo greitai paleisti nesinorėjo. fLako prisipažino, kad mintyse ir širdyje turi milijonus įrašų ir idėjų, dar tiek pat savo kompiuteryje, jis dirba kasdien, tačiau mėgsta viską išdirbti iki tobulumo. Jis myli savo muziką ir paklaustas, ar yra koks nors įrašas, kurio jis nemėgsta, jis sudvejojęs paminėjo vieną. fLako klauso savo muzikos ir ja džiaugiasi, šypsodamasis klausė ar tai ne keista. Mes sakėmė, kad visiškai ne, o jei būtume buvę paklausti kodėl, būtume atsakę, kad darome tą patį.

Interviu įrašo dalį klausykis Despotin' Beat Club laidoje šiandien (03.06) 22 val. per ZIP FM.