Šiek tiek aštriau, šiek tiek labiau beats. Vėl Bruklinas. Dažniausiai man labiau patinka tikri (pure) originalūs kūriniai, skambantys taip, kokia buvo kūrėjo idėja, tačiau šįkart remixas pranoko lūkesčius. Pasitikite Sam Champ ir Erykah Badu – “Soldier” kūrinį iš gruodžio mėnesį pasirodysiančio EP.
'Ausinukas' pristato naują rubriką: 'HeavyToaster'. Didelis tostas. Geri kūriniai. Truputis naujo, truputis seno. Truputis harmonijos, daugiau eklektikos ir gražus geras pusvalandis. Šį kartą - 'Pyxis'. Šviežūs, puošnūs ritmai su gražiu lietuvišku akcentu. Į sveikatą.
Ką gi turim, ką turim. Tokioms moterims tyliai kartais pavydžiu. Dabar tylėt nebegaliu. Balso tembras ir išlaikytas subtilumas tiesiog paperka. Dirbusi su Q – Tip, Lupe Fiasco, priklausiusi Floetry grupei, Amanda Diva visu gražumu iš naujo pasirodė prieš mėnesį, pristačiusi naują dainą “Manchild“. O štai ir klipas.
Vaikinas iš Kembridžo (to kito, Masačiusetse) padabino blogosferą savo nauju pulsuojančiu gera energija vaizdo klipu. Jis ne tik be galo myli moogus corgus ir kitus sintezatorius, bet ir sako, jog ne už kalnų laukia dar naujų darbų, o vėliau net ir visas albumas. Lauksim.
Kaip niekada jaučiu, jog reikia stiprybės, energijos, įkvėpimo. Pakilus iš šilto guolio ryte prisipildyti teigiamų vibracijų visai dienai taip, jog nesigėdint galėčiau juoktis iš paniurusių veidų. Taip, kad norėtųsi nešioti akinius nuo saulės. Gera suknelė ta, kurią apsirengus norisi šokti. Gera muzika ta, kuri verčia šokti net sėdint. Šiandien už šypseną dėkoju niujorkiečiui Hisham Akira Bharoocha ir jo projektui Soft Circle su „Treading Water“. Eksperimentiška. Energinga. Šviesu. Šviežia. Paieškom jo naujojo dar dažais kvepiančio albumo „Shore Obsessed”, išleisto vos prieš kelias dienas.
'Ausinukas' goes globally! Atidavę seną vardą kontrabandinių įrašų prekeiviams lendame gilyn į žmones ir nuo šiol verksime nuo muzikos grožio po adresu ausinukas.com. Prašom, bukmarkinkitės, pykit, nepykit, duokit draugam, laikinkit, dislaikinkit.
'Ausinukas' dabar veiks su pasipildžiusiu (besipildančiu) kolektyvu, pasipildžiusiu (besipildančiu) aktyvumu, pasipildžiusiu (besipildančiu) noru dalintis.
Šį savaitgalį Lietuvos rusų dramos teatras vėl šurmuliavo. Vilnius Mama Jazz 2010. Dėl laiko stygiaus teko pasirinkti vieną iš šūsnies gerų reginių - jau prieš porą savaičių bilietas į hip-hop'o ir džiazo jungimo meistro Robert Glasper trio pasirodymą gulėjo ant mano lentynos.
Dažnai, atvykus į teatro patalpas, čia pasitinka akademinis kvapas, išpustytos tetos, vyno taurės. Šį kartą, aplink tvyrojusi nuotaika sakė ką kitą - susirinko neįprastai daug jaunų žmonių, kurių, ko gero, eiliniame džiazo koncerte neišvysi.
Pirmojoje koncerto dalyje pasirodę Jan Maksimovich Group davė taktą koncertui. Koks jis buvo? Ok, įdomus, priešingas būsimam pasirodymui, itin laisvas ir tuo pačiu tikslus, statomas ant europietiško džiazo pamatų, elektronikos prieskonių, modernybės. Retkarčiais žavėję sąskambiai buvo paremti dinamika, eksperimentais...tačiau paskutinės kompozicijos prailgo, nors vietiniai džiazmenai ant scenos ir neužsibuvo. Eime atsikvėpti.
Vakaro kulminacija pasitiko keistai - atsirado daug papildomų žmonių, ieškojusių laimę užimti atsilaisvinusias vietas (blogai apskaičiuoti pakvietimai? 'pablatas'? sakau - sprigtas organizatoriams). Bet tai ir buvo vienintelis vakaro minusas.
Sau įprastame stiliuje užžengę ant scenos trys juodaodžiai vyrai šiek tiek pašiurpino tvarkingus dėdes. Tačiau vos Robertui prisilietus prie fortepijono, koncertas prirakino kiekvieno dėmesį. Tiek grūvo, tiek nuoširdumo, tiek jėgos, tiek lyrikos vienu metu. Glasperio akustinis džiazas charakteringai drebino beletažą, išryškėjo linksinčios galvos - taip, to ir tikėjomės. Trio ne tik atliko geriausiai žinomas savo kompozicijas, papokštavo, atliko Nirvanos visiems puikiai žinomą hitą, bet ir užlingavo visus be galo maloniomis lyriškomis improvizacijomis. Krūvos plojimų viso pasirodymo metu. Bisas. Paskubėję išeiti prarado - kosmosą pasiekė likusieji. Dar kartą užlipęs ant scenos Robertas su kolegomis ilgai nesidairęs užgrojo kelias kompozicijas, kurios ypač turėjo nudžiuginti J Dilla gerbėjus. Su nežymiu vėlavimu, koncertas baigėsi pusantros valandos vėliau. Mielu noru būčiau likęs dar tiek pat. Patenkinti akademikai ir plačias kelnes nešiojantys asmenys.
Niekada nepasiekta, niekada nepalikta, niekada neužmiršta, niekada nelaikyta, niekada nesuvokta, niekada nebūta, niekada nepadaryta. Klystu.
Pažydėjus sakuroms, pažydės ir geresnės emocijos. Šios - irgi iš Japonijos. Lyg per patį sprogimą... Kur buvęs, kur nebuvęs, vėl į eterį prisistatė misteris DJ Kou-G a.k.a. grooveman Spot. Šį kartą - stipriai, kaip senai begirdėta. Apvaikščiojęs dideles interneto platumas su savo saulėtu galvalinksiulabailinskmai singlu "Affection", jis atkreipė dar didesnės auditorijos dėmesį, mažai ką palikdamas abejingais. Čia japonas beat'ų gamintojas suliejo 80ųjų kvapą su be galo lengvu ir įnspiruojančiu laužytų ritmų svaigumu. Balandžio mėnesį pasirodęs ilgagrojis "Change Situations" sužavėjo mane dar labiau. Kur, kodėl ir kaip? 1) Nuo pat pradžios iki galo laikantis stiprus grūvas ir geros emocijos. 2) Visi kūriniai savaip harmoningi, išbaigti. 3) Pluoštelis itin stiprių kviestinių atlikėjų (Grup Luva, Eric Rico, Ahu, John Robinson ir kt.). 4) Puikios instrumentuotės. Trumpai ir nelietuviškai - visiškas vasariškas must hear.
Visapusiški norų spyriojimaisi nugena palaukėmis, apleisdami šviesias mintis ir skvarbų žvilgsnį. Bet jėgų daugiau.
Ar gali būti kas žavingiau už jaunystę? Gali. Gyva, svaigi, spalvota, stimuliuojanti, greita ir ryški jaunystė. Išgirdus vaikinų iš Bruklino garsus, būtent tai ir iškyla mintyse. Your Nature - labai jaunas, tačiau perspektyvus kolektyvas. Nors patirtimi ir įspūdingais koncertais grupė pasigirti negali, Your Nature šią vasarą, festivalių maratonų metu, be darbo tikrai neliks. Vos išleidę savo debiutinį EP'ą ir pradėję jį nemokamai platinti internetu, Your Nature sulaukė nemažai palankių vertinimų, pakliuvo į populiariųjų Kitsuné Maison kompiliacijų seriją. Už ką? Eksperimentai su indie, sintezatoriais ir jaunu krauju. Stiprus nuotaikos, atmosferos pojūtis, art rock būdingos kompozicijos, skambios ir subtilios instrumentuotės. Sunku apibūdinti - verta išgirsti.
Pasiekę distancijų finišus tik nedaugelis nekrenta apatijos iškreiptais veidais, besigalynėdami su savimi, dusuliu. Tik stipriausi ir tik nugalėję.
Apie karalius tylima. Bet apie šią negalima. Reikia rėkti garsiai ir džiugiai. Erykah Badu kovo mėnesio pabaigoje saulės šviesai padovanojo savo naują albumą - New Amerykah antrąją dalį pavadinimu "Return of the Ankh". Nors didelis susidomėjimas, pletkai pletkeliai apie bendradarbiavimą su juodųjų muzikos pinigo spaudėjais ir šūdo malėjais kėlė nerimą, tačiau karalienė padarė taip, kaip ir įpareigoja titulas. Naujojo albumo skambesys neturėtų nuvilti nei senųjų gerbėjų, nei plikagalvių ekspertų. Erykah čia vėl sugeba meistriškai eksperimentuoti su skambesiu (šį kartą - analoginiai elektriniai efektai ir garso tekstūros) ir tuo pačiu laviruoti aplink klasikinį neo-soul'ą padabintą gražiausiais sodraus džiazo žiedais, Badu'istiška išmintimi bei meile. Singlas "Window Seat" - tikrumu alsuojantis, organiškas ir stiprus albumo "viršelis". Reveransą karalienei, gerbiamieji.