(Pradžia neįdomi, bet jos reikia). Baigėsi antroji „Baltijos elektronika“ konferencija, su reprezentatyviu pranešėjų/dalyvių sąrašu. Konferencijos esmė – aptarti aktualijas, kelti probleminius klausimus, kurie skatintų pasikeitimus muzikos scenoje, sužinoti raidą, bandyti spėti ateitį ir pan. O svarbiausia, manau, didinti sąmoningumą ir kreipti žiūrėjimą į elektroninę muziką, ne vien kaip į savaitgalio laisvalaikio reiškinį. Tiems, kuriuos išgąsdino konferencijos kaina ar kurie nespėjo sugaudyti naujienų, o galbūt apie konferenciją girdi apskritai pirmą kartą, parašysiu trumpą aptarimą/ refleksiją labiausiai palietusiomis temomis.
Daugiausiai prakaito nušluostęs, padirbėjęs, pasikuitęs dulkėtuose archyvuose atėjo Tomas Pečkys, kuris papasakojo apie jaunajai kartai įdomiausią dalį – o kaip buvo prieš klubinės kultūros didijį sprogimą ir vakarų kultūros įsiveržimą? Publiką vertė aikčioti ir juoktis parodytas Sovietmečiu išduodamas „Diskotekininkų leidimas“ (suprask, socialistinėje valstybėje bet ko nepatransliuodavo ir tam, kad buvusiame klube „Fanierkė“ vyktų vakarėliai, pritraukę minias žmonių, reikėjo valdžios pritarimo), istorijos apie perdirbtus Elfa juostinius grotuvus, kurie stebino vakarų dj‘ėjus, apie įrašų kontrabandas per jūreivius, kada muzika buvo klausoma be išankstinės nuostatos, nes iš esmės turėjai tik garsą, t.y. nebuvo tiesioginio vakarų pasaulio vaizdo, kultūros poveikio, buvo tik poreikis klausytis kažko madingo, modernaus, galingo, draudžiamo. Pranešimui dešimt, Tomui Pečkiui aplodismentai. Už drasą rašyti knygą tokia tema (laukiam išleidimo, nepiratausim, remsim ir pirksim), už istorijos atgaivinimą ir įkvėpimą, ryžtą prisiimti atsakomybę ją kurti toliau.
Tomas Ramanauskas paskaitė naujoko atlikėjo ABC paskaitą „
Aš esu genijus, bet niekas to nežino“, kurioje puikiai visi suprato, į ką reikia kreiptis, jei nori išlįsti iš miegamojo (juokai, žinoma). Ką noriu išskirti, tai būtent į minėtas per paskaitą savireklamos pavyzdžius ir dar kartą paminėti, jog išskirtinumas, savireklama ir buzz‘as visiškai nėra blogai. Keletas minėtų pavyzdžių:
pay with a tweet,
Jay-Z Decoded with Bing,
You are the first to hear this new Oasis song,
Kick Starter projektą. Gal po šios paskaitos, lietuviai pradės aktyviau reikštis ir išbandys ne vien metodą, kai įmeti gabalą į
youtubą po slapyvardžiu „
asdfg“ ir lauki, kol perklausų skaičiukas lėtai perkops dešimtį.
Prancūzė
Jennifer Cardini - moteris, stovinti už pulto jau 18 metų stebino savo drąsa, įgytu šaltakraujiškumu prieš vyrus, kurie ją vis moko sujunginėti laidus. Manau, daugelis žūrėdamas į ją pavydėjo sėkmės (už grojimą klubuose pas mus gi retas kuris pragyvena, tiksliau, nepragyvena), o taip pat, kaip ir dar vienam pranešėjui,
Ewan Pearson, meilės muzikai. Nuostabu, kai tokie žmonės, gyvenantys vien muzikos industrija, elektroninės muzikos kultūra, leidžia prisiliesti prie istorijos, skatina mąstyti, kelti klausimus ir diskutuoti.
Čia pacituosiu Mark Splinter parašytus žodžius po konferencijos:
Sometimes I wish I could spend most of my weekends in conferences. So nice to hear opinions and talk to people without any loud music playing!!!
"Baltijos elektronika" tarsi sustabdė laiką ir leido į viską pažiūrėti iš perspektyvos.
Nuliūdino tik nuskurdinta diskusija laužytų ritmų tema, kur buvo užsiminta ir apie tokio reiškinio kaip byts mirtį. Buvo tie byts ar nebuvo, šiandienai, visų žiniai, išskiriam laužytų ritmų sceną, turinčią didžiulį istorinį backgroundą, įvairiausių kampų (neveltui mums patinka geometrinės formos, ką?), atspalvių. Ir dar, drįstu subjektyviai teigti, kad tai viena iš įdomiausių ir intelektualiausių elektroninės muzikos srovių, kuriai klausyti, suprasti reikia laiko ir pastangų. Mes maži, bet ne pėsti ir gyvi, rėkiau sau viduje.
Tuo ir baigėsi konferencija, sukėlusi daug susimąstymo, nekantrumo kažką nuveikti tolimesnės elektroninės muzikos istorijos labui. Sakau ačiū tiems, kurie sąmoningai padeda progresuoti šiai kultūrai šioje mažytėje šalyje.
